Triukšmingasis Iquito

I DIENA, 5 val. 30 min.

Vos tik atsikėlę iškart puolame skambinti į Limos tarptautinį oro uostą nurodytu numeriu (iš mobilaus telefono 1 min. kainavo apie 8 lt). Atsiliepė maloni moteris, deja, kalbanti tik ispaniškai. Paklausus ar yra žmogus, suprantantis angliškai, man buvo pasakyta, kad po 20 minučių turėtų pasirodyti darbo vietoje, tad reiks paskambinti dar kartą.

Palaukusi tiek kiek buvo liepta suspaudžiau mygtukus ir skambinu. Atsiliepė ta pati moteris, išgirdusi mano balsą, numetė telefono ragelį ir taip kokius 5 kartus. Apimta nevilties, pradėjau  verkšlenti, juk šiandien turime keliauti į džiungles, o aš neturiu nieko. Vyras greit nuramino, pasakydamas, kad viskas bus gerai, net jai ir nerasime kuprinės, vis viena galime vykti į džiungles, juk ne pasaulio pabaiga. O ko labai reiks bus galima ir nusipirkti, tad pasiūlė keliauti į miestą ir paieškoti gerų batų. Tai vienas iš svarbiausių kelionėje dalykų, nes be jų, tu žuvęs. Taip pat taupumo sumetimais sugalvojome, jog galime pamėginti paskambinti iš vietinio taksofono ir galbūt jau bus atsiradęs žmogus, kalbantis ne tik ispaniškai.

Išėjome į miestą pasivaikščioti. Neilgai buvo tylu ir ramu. Apie 7 val. ryto skubėdami į darbą ar užsiimti vietą eilėje prie banko ir kitų valstybinių įstaigų iš skirtingų gatvių pradėjo lįsti žmonės. Po kurio laiko, buvo jau sunku susišnekėti. Taksofonu nepavyko pasinaudoti, nes per tokį didelį triukšmą buvo neįmonoma kažką išgirsti, o juolab ispanų kalba. Mieste dar niekas nedirbo, tad pasitrynėme aplinkui ir sugalvojome užsukti į vietinę kavinę papusryčiauti. Virėjai dar tik rinkosi į darbą, padavėjos nuiminėjo kėdes nuo staliukų, bet vis vien mus aptarnavo. Užsisakėme šviežiai spaustų apelsinų sulčių ir keptą kiaušinienę su paskrudinta duona bei šonine. Buvo tikrai skanu, nors aplink trūko tvarkos. Ką darysi, reikia prie to pradėti pratintis.

Nieko nelaukę grįžome į nakvynės namus pasiimti kuprinių ir dar kartą pamėginome laimę. Šį kartą atsiliepė mergina, kuri laisvai galėjo kalbėti angliškai. Paaiškinusi situaciją apie mano dingusį bagažą, mergina paprašė padiktuoti skrydžio numerį, kurio, deja, aš neturėjau. Tad ši pareiškė, kad negalinti man niekuo padėti, nes reikia pateikti užklausą internetu apie dingusį bagažą ir galbūt pagal pavardę bus galima jį surasti, tad pasiskambinti reiktų tik kitą dieną. Buvau šokiruota ir baisiai pikta, kad mergina visiškai nerodė jokių pastangų man padėti, tiesiog atliko savo pareigą. Nusivylusi peruietiška tvarka, padėjau telefoną. Sekančio skambučio padaryti nebepavyko, nes lietuviškasis TELE2 užblokavo sąskaitą, viršijome 250 lt limitą. Pasiėmėm kuprines ir išėjom į miestą ieškoti kelionių agentūrų, siūlančių turus į Amazonės džiungles. Taip besitrinant po gatvę, netyčia pamatėme avialinijos LAN, su kuria atskridome į Limą, ofisą, tad greit užsukome į jį, gal ten kas nors galės paaiškinti, kas atsitiko su mano bagažu. Ilgai laukti nereikėjo, mergina pamačiusi mano užpildytą kopiją apie dingusią kuprinę paskambino į Limą, išsiaiškino, kad ji jau yra atvežta į Iquitos miestą ir laukia manęs oro uoste. Jūs, net neįsivaizduojat, kokia aš buvau laiminga ir patenkinta, atrodo, net diena pasidarė šviesesnė 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.