Piranijų žvejyba

III DIENA

Gerai išsimiegoję, kėlėmės šį kartą labai anksti (5 val. ryto), nes po pusvalandžio jau turėjome sėdėti kanojoje ir plaukti stebėti didžiųjų papūgų (arų), turinčių žalią, raudoną, mėlyną ir geltoną plunksnų dangą. Kūnas iki 95 cm ilgio. Galvos šonai ar ploteliai aplink akis su retomis trumpomis plunksnomis.

Uodega ilgesnė už kūną. Jos paplitusios visoje Pietų ir Centrinėje Amerikoje. Gyvena tropinio klimato srityse, kur yra miškingų plotų.

Ara

Nuotraukos šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/Ara_(genus)

Buvo apsiniaukęs dangus ir rodės tuoj pradės lyti, o tada jau šių paukščių tikrai nepamatysim, nes jie pasislepia. Taip ir nutiko, pradėjo lašnoti, šiek tiek pakilo vėjas ir plaukdami kanoja medžiuose nematėme nė vienos aros. Bet bent jau pasiklausėme rytnių džiunglių garsų, pamatėme ne vieną įspūdingą paukštį, kurio spalvos rėžė akį. Išgirdome tolumoje riaumojantį tigrą, o virš galvų praskriejo ne vienas ir ne du kolibriai.

Grįžome atgal papusryčiauti (kiaušinienė iš 2 kiaušinių, 2 batono riekelės ir braškių džemas su sviesto gabaliukais bei kavos puodelis), o po to į žvejybą gaudyti piranijų. Ką gi, šį kartą toli plaukti nereikėjo. Čia pat už posūkio sustojome ir išsitraukėme meškeres. Jos tikrai neprimena mūsiškių, čia naudojamas pagaliukas apie 1,5 m. ilgio, ant kurio viršūnės smarkiai pririštas valas ir jo gale kabliukas, tikrai ne mažas. Masalas kaip bebūtų keista, ta pati piranija tik susmulkinta gabaliukais. Procesas toks: pasimauni piranijos gabaliuką ant kabliuko, įmeti į upę ir gerai su tuo pagaliuku, t.y. meškere, pamakaluoji vandenį, po to staigiai trauki ir vėl viskas iš naujo.

Giedrius: „sėkmingiausia žūklė buvo Redai. Ši pagavo apie 1,5 kg sveriančią plėšrią žuvį, kurios pavadinimo gidas angliškai nemokėjo, o ispaniškai mes nesupratome, bet kažkas panašaus į šamą. Aš pritraukiau visokių mažiukių: piranijų, šamukų ir pan. Kiekvieną jų reikėjo skirtingai nukabinti nuo kabliuko, kad neperkąstų rankos, tad tai buvo tikras įšūkis, bent pirmuosius kartus. Žvejyba buvo tikrai smagi, tik gaila, kad neilgai truko. Labai nusivylėme, kad mūsų pagautos žuvies taip ir neparagavome, jas pasiėmė virėja, o pietums patiekė keptų piranijų, kurias ryte atplukdė vietinis žvejys, prigaudęs krūvas jų savo gamybos tinklu“. P.S. Gido pagalbininkui, tam berniukui, kurį minėjome, padedant ištraukti žuvis iš tinklo, piranija įkando į ranką, teko gerai subintuoti, nes kraujo buvo daug.

Kadangi, šiandien mūsų paskutinė diena džiunglėse, tai einame į namuką susikrauti daiktų ir atgal į Iquitos miestą. Čia, vietiniai gyventojai, labai mėgsta gauti arbatpinigius, tačiau mes buvome nusprendę jų neduoti, nes neturėjome smulkių. Bet kur tau, jie pasiprašė patys. Buvo labai nejauki ir nemaloni situacija, kai gidas netiesiogiai pareikalavo duoti pinigų šalia stovinčiai virėjai ir po to jam pačiam. Ech … tas lietuviškas gerumas ir baisus kuklumas paprieštarauti. Tai virėjai palikome 20 sol., o gidui 50 sol. Dar niekada nebuvau palikusi tokių didelių arbatpinigių. Jaučiausi nesmagiai ir apgauta. Nuotaika subjuro visai likusiai dienai, o gidas džiaugėsi iš laimės ir rezgė planus kaip dar iš mūsų pasipelnyti. Vos tik grįžę į miestą, buvome numatę sau viešbutį, kurį rekomendavo knyga, bet mus paleido prie pat agentūros, nors visus likusius turistus išvežiojo ten, kur jie paprašė, tik ne mus. Išlipus iš mašinos staiga prisistatė dar vienas ale gido draugas ir pasisiūlė palydėti iki mums reikiamo viešbučio (aišku už gerus arbatpinigius), kadangi buvome baisiai pikti, pasakėme, jog nieko nereikia, bet šis neatstojo ir sekė mums iš paskos, kol Giedrius garsiai jo nepasiuntė į visas keturias šalis. Nepraėjus nė keletui minučių prisistatė dar vienas vyras iš tos pačios agentūros ir pasisiūlė padėti, šį kartą maloniai jam paaiškinome, kad mum jokios pagalbos nereikia ir mes viską susirasime patys, tad jis labai greitai dingo mums iš akiračio. Neradę viešbučio, kuris buvo knygos sąraše, nusprendėme eiti į tą patį, kuriame lankėmes prieš keletą dienų. Administratorius mus prisiminė ir iškart parodė kambarį, nereikėjo bereikalingų rankų mostų ir keistų veido grimasų. Pasidėję daiktus suskobome į parduotuvę nusipirkti maisto ir iškart į lovas, nes jautėmės baisiai nuvargę po ilgai trukusios kelionės.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.