Balestos salos ir dykumos oazė

ICA

Vis labiau leidžiamės į Peru pietus, kur klimatas darosi sausesnis ir karštesnis (per metus kritulių šioje vietoje iškrenta vos 10 mm). Važiuodami autobusu stebime smėlynuose (tai – Peru pakrantės dykuma, kuri ribojasi su Atakamos – sausiausia vieta pasaulyje) įsikuriusių vietinių gyventojų namukus. Jie nepanašūs į mūsiškius, ten net sienos ne kaip sienos. Gyvenamas plotas yra apie 20 kv.m. jei nemažiau. Lauke iš molio sulipdyta krosnelė, ant kurios yra gaminamas maistas. Stogas ir sienos yra nupinti iš kukuruzų burbuolių lapų. Jokių durų, jokių langų, tik palikta anga įėjimui. Aplink jokių augalų, nieko, tik smėlis. Visur pilna dulkių ir labai karšta. Vietiniai gyventojai nėra labai tvarkingi žmonės, pakelėje mėtosi daug įvairiausių šiukšlių, kurias po visą teritoriją išnešioja vėjas. Čia yra auginama medvilnė, kurios laukuose ir dirba žmonės. Mėnesinis jų atlyginimas yra apie 250 sol. (žmogus, dirbantis valstybinėje įtaigoje gauna apie 600 sol. per mėnesį). Tokių namukų yra ne vienas ir ne du, jų daugybė. Pagalvojus apie tokias ekstremalias ir sunkias gyvenimo sąlygas, darosi liūdna ir niūru.

Ica

Nuotraukos šaltinis: http://lt.wikipedia.org/wiki/Ika

Vos tik išlipome iš autobuso, prie mūsų priėjo malonus vyriškis, šiek tiek kalbantis angliškai, ir prisistatė Pedro vardu. Tai buvo taksi vairuotojas, kuris mus nuvežė iki Huakačinos. Šis miestelis (115 gyventojų) yra įsikūręs aplink natūraliai dykumoje atsiradusį ežerą, dar kitaip vadinamą Amerikos oaze. Legenda pasakoja, kad šis negilus ežeras atsirado, kai gražuolė vietos princesė buvo sulaikyta savo vonioje jaunojo medžiotojo. Mergina spėjo pabėgti, palikdama baseiną pilną vandens, kuriame ji tuo metu prausėsi ir šis tapo ežeru, o jos skraistės klostės besiplaikstančios ore jai bėgant, pavirto smėlio kopomis. Dar ir šiandien sklinda gandai, kad čia gyvena ta pati princesė, kažkada pavirtusi sirena. Bet retas turistas lanko šią vietą dėl princesės. Jie renkasi čia dėl ekstremalių pojūčių, kuriuos sukelia pasivažinėjimas bagiais ir čiuožimas smėllente nuo milžiniškų kopų. Didžiausios aukštis siekia apie 2 km virš jūros lygio. Nuvažiavę beveik 6 km susimokėjome 5 sol. (Patarimas: norint būti neapgautam taksisto, už 1 km skaičiuokite maždaug po 1 solį). Vairuotojas mums rekomendavo gerą viešbutį (Hotel „Salvatierra“), kuris t.p. organizuoja įvairius turus po apylinkes. Juo pasitikėjome, nes tą patį viešbutį buvome numatę ir knygoje, beje, jis dar suderėjo su administratore mums pigesnę kainą už naktį. Kambarys su privačiu dušu, turinčiu karštą vandenį visą parą  ir wc mums kainavo 50 sol. (jei norėtumėte sutaupyti, galite rinktis pigesnį var. už 40 sol. bet be karšto vandens. Jis bus  perujietiškai šiltas, o lietuviškai – ledinis). Nespėję nė kojų apšilti, iškart nusipirkome du turus (pasivažinėjimą su bagiais ir ekskursiją po 3 vynuogynus). Greit persirengėme lengvesniais drabužiais ir į bagį, beje, šis malonumas mums kainavo 30 sol. abiem ir dar papildomai reikėjo susimokėti už įvažiavimą (po 3,65 sol.), bet dėl šito buvom perspėti iš anksto, tad nuotaikos nesusigadinom. Pasivažinėjimas buvo vertas kiekvieno solio ir dar daugiau. Įspūdžiai garantuoti visam laikui. Nežinau kokiu greičiu lėkėme su tuo bagiu nuo vienos kopos viršūnės link kitos, bet pasikratėm geriau nei bet kokioje olandų karuselėje, jau nekalbu apie nepaprasto grožio tolius ir vėjo supustytas smėlio kopas. Pavažiavę keletą kilometrų, sustojome išmėginti savo drąsos. Gidas – vairuotojas kiekvienam (bagyje telpa 11 žmonių) išdalino po žvakės gabaliuką ir smėllentę, kurią teko išvaškuoti, kad greičiau slystų. Baigus pasiruošimą, kiekvienas pasidėjo lentas ant kopos krašto, atsigulė ant pilvo, rankas susidėjo prieš save, laikydamasis už medžiagos gabalo, kojas šiek tiek pakėlė aukštyn ir leidosi žemyn. Jausmas tikrai įspūdingas, priminė važiavimą rogutėmis, tik kad nereikėjo sėdėti. Nusileidę nuo viršūnės, pasiekėme kitą, šį kartą daug statesnę. Čia ir baigėsi mano drąsa, bet tik ne Giedriui. Jis greitai nusileido ir turėjo įveikti dar keletą kur kas didesnių ir grėsmingiau atrodančių kopų. Likusieji, pavadinčiau bailiukai, tame tarpe ir aš, sėdome į bagį ir nuvažiavome į kopos apačią visų pasitikti. Ne visi nusileido, keletas turistų, smellentes pasiėmę į rankas ėjo pėsčiomis, tad teko jų ilgokai palaukti. Deja, nespėjome pasigrožėti saulėlydžiu, kad ir kaip mūsų vairuotojas stengėsi jį pasivyti. Greitai ėmė temti, tad grįžome atgal į viešbutį.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.