Vyno degustacija

PISCO IR VYNŲ DEGUSTACIJA

Ekskursija abiem kainavo po 30 sol. (įskaičiuotas ir transportavimas į autobusų stotį). Kaip ir tikėjomės mūsų gidas anglų kalbą mokėjo tiek, kiek mes ispaniškai, t.y. pokito (labai mažai). Iš viso buvo 4 žmonės, tad važiavome nuosava gido mašina. Mes du lietuviai ir vietinė mergina su savo vaikinu iš Danijos. Buvo nuostabu, kad ji mokėjo angliškai, tad mums visiems trims vertėjavo. Pagal planą turėjome užtrukti 3,5 val. bet užsitęsė iki 4-5 val., gerai, kad bent jau dar neturėjome rezervavę ar įsigiję autobuso bilietų.  Ekskursijos metu aplankėme 3 vietas, kuriose yra gaminamas garsusis Pisco brendis ir vietiniai vynai.

Pisco – tai bespalvis arba gelsvai gintaro spalvos vynuogių brendis, pagamintas vyndarystės regionuose, Čilėje ir Peru. Dar XVI a. šis gėrimas buvo sukurtas kaip alternatyva orujo (vynuogių išspaudų spiritinis gėrimas), kuris buvo svarbus Ispanijos gyventojams. Pirmieji vynuogynai, atgabenti iš Kanarų salų, buvo pasodinti pakrantės slėniuose. Nors Ispanija įvedė daug apribojimų dėl vyno gamybos ir komercijos, vyno gamybos pramonė vis vien sparčiai plėtėsi. Šiandien šis gėrimas yra gaminamas iš vynuogių, augančių Icos slėnyje, netoli Pisco ir Icos upių. Yra  4 Pisco gėrimo rūšys:

  • puro (grynas). Gaminamas tik iš vienos rūšies vynuogių, dažniausia Quebranta;
  • aromatico (aromatizuotas). Gaminamas iš Muscat, Albilla Italia ir Torontel vynuogių veislių, kurios negali būti maišomos tarpusavyje;
  • Mosto verde (žalioji vynuogių misa). Jis privalo būti distiliuojamas dar prieš fermentacijos procesus, kad jame esantį cukrų visiškai pakeistu alkoholiu;
  • Acholado (mišrus). Gaminamas sumaišius keletą skirtingų vynuogių misų.

Pisco brendis turi būti brandinimas mažiausiai tris mėnesius stiklo, nerūdijančios plieno ar bet kurios kitos medžiagos, kuri nekeičia fizikinių, cheminių ar organinių savybių, inde.

Atvykus į pirmąjį vynuogyną, iš pradžių buvome supažindinti su vyno gaminimo procesu. Čia nebuvo naudojami jokie skonio stiprikliai ar mechaninė technika. Žmonės dirba nuo ryto iki vakaro, o kai ateina derliaus nuėmimo metas, uogas jie surenka ir kojomis spaudžia sultis, kurios rūgsta supilstytose botiljose (molinis indas) tam tikroje patalpoje. Gaila, bet tuo metu, kai mes lankėmės niekas nedirbo, buvo ne sezonas, tad teko pasitelkti vaizduotę ir turimas žinias. Po trumpo pasakojimo apie gamybą ir kas būdinga vietiniams vynams, pradėjome degustaciją. Jos metu gidas prieš paragaujant paaiškindavo kaip reikia visa tai teisingai padaryti ir kaip atpažinti kiek gėrimui metų ir ar jis yra vertas didelių pinigų. Buvo tikrai įdomu.

Po geros valandos vėl sėdome į mašiną ir patraukėme link antrosios vyndarių sodybos “Tacama”, ką ten sodybos visos vilos, panašios kaip rodo vis dar populiariuose serialuose. Čia vynas gaminamas jau kitaip, pasinaudojant  įvairia technika. Produkcija yra eksportuojama į kitas šalis, tad pagaminimo kiekis yra milžiniškas. Apie šio vynuogyno subtilybes pasakojo jauna mergina, bet ši t.p. nekalbėjo angliškai, o kadangi mūsų vertėja nesiklausė, tai mes likome nieko nesupratę. Ekskursija truko apie 20 minučių, po to buvome nuvesti į salę, kurioje pradėjome degustaciją. Šį kartą ragavome šampano (briutas) ir 3 skirtingų vynų. Skonis visiškai priešingas dar prieš porą valandų ragautam vynui. Buvo jaučiamas rūgštumas, bet ne uogos ir vaisiai. Niekas nepasakojo kaip reikia ragauti šių gėrimų, tad greit ištuštinom taures ir jau lūkuriavom savojo gido. Valanda kelio ir mes jau trečiame vynuogine, kuriame ekskursiją vedė pats savininkas. Jis puikiai mokėjo anglų kalbą, nes keletui metų buvo išvykęs į Šiaurės Ameriką mokytis verslo subtilybių. Jo šeima vyndaryste užsiima jau daugiau nei šimtą metų, įmonė yra gerai žinoma Peru valstybėje ir kituose regionuose. Alkoholio gamyba vyksta labai panašiai kaip pirmojoje, tik čia dar yra naudojamos citrinos ir medus, kurie visiškai pakeičia gėrimo skonį ir spalvą. Degustacija truko apie 30 minučių, kurios metu paragavome Pisco, bet šis savo konsistencija, spalva ir skoniu labai priminė Bailey. Šiek tiek apsvaigę, nusprendėme papietauti, čia pat esančioje kavinėje. Užsisakėme 3 skirtingus patiekalus vienoje didelėje lėkštėje ir vietinės kukurūzų gaivos, turinčios šiek tiek laipsnių, kažkas panašaus į girą, bet mums nelabai patiko. Ragavome troškinį, kuris buvo panašus į čili, tik neaštrus, spageti su padažu, ryžiais ir anties blauzdele. Maistas tikrai buvo skanus. Pabaigus valgyti, sėdome į mašiną ir atgal į Icą, kur nusipirkome autobuso bilietus į Nascą. Jie mums kainavo po 9 sol. Pasirinkom tą pačią kompaniją „Flores“ (adresas: Salaverry 396, Ica). Autobusas pasitaikė geras. Buvo netgi veikiantis televizorius, tik, kad rodė labai senus kinų filmus, kai dar Džeki Čanas buvo jaunas, apie kung fu. Kelionė truko apie 2,5 val.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.