Kolkos kanjonas I

Jau sutemo, tad einu pasiimti žvakės …

Atėjau į mūsų namuką, kur mano vyras jau kietai įmigęs. Trumpai apie nakvynės vietą. Aplinka nereali, nes esame apsupti kalnų, kažkur netoliese šniokščia galinga upė, o dangus pilnas žvaigždžių. Čia namukai labai maži. Juose telpa vos dvi lovos ir staliukas. Sienos sukrėstos iš molio ir akmenų mišinio, langų čia nėra, t.p. ir grindų, tiesiog paprasčiausia žemė. Stogas šį kartą dengtas ne palmių, o kukurūzų burbuolių lapais ir kotais. Neturi jie ir šviesos, naudojasi žvakėmis. Nėra ir kanalizacijos. Vietiniai gyventojai naudoja kalnų upės vandenį ir yra pasidarę irigacinę sistemą (iškasti ir moliu iškloti grioveliai, kuriais vanduo yra nukreipiamas reikiama kryptimi) laukams drėkinti ir kasdieniniam naudojimui. Žmonės čia augina kukurūzus, javus, bulves, bet neturi alpakos mėsos, todėl su vietiniais, gyvenančiais dar aukščiau kalnuose, keičiasi maisto produktais nenaudodami jokių pinigų. Kelių šiose vietovėse, t. p. nėra, norėdamas pasiekti artimiausią kaimą, esantį už 6 valandų kelio, gali eiti pėsčiomis arba pasikinkyti asiliuką ar mulą, kuris tave nuneš siauru, dulkėtu kalnų keliuku. Tokį kelią šiandien ir mes išmėginome tik be jokio asiliuko, savo jėgomis. Seniai taip sunku buvo, kažkuo priminė Olimpo kalną Graikijoje. Iš pradžių leidomės žemyn, saulė beprotiškai kaitino galvas, aplink nebuvo jokio pavėsio, matyt, būtent tada gavau saulės ar karščio smūgį, nes pasidarė labai bloga, širdis ėmė plakti kaip pašėlusi, ištino visas kūnas, buvau rodona tiesiogine ta žodžio prasme, o apie galvos skausmą jau nebekalbu, nepadėjo ir „Ibuprom‘as“. Tad buvau baisiai pikta ne tik ant savęs, bet ir ant vargšo savo vyro, nors jis elgėsi labai gražiai, buvo malonus ir stengėsi palengvinti man žygį. Aišku, vaizdas, kuris mus supo viso žygio metu, buvo nepakartojamas ir įspūdingas, nors tą akimirką tikrai juo visiškai nesidžiaugiau. Troškau kuo greičiau pasiekti apačią ir upę su joje tekančiu lediniu vandeniu. Po 3 kačios valandų, pagaliau pasiekėmė apačią ir šiek tiek atsipūtėme. Gaila, bet tai buvo nepabaiga. Po to teko nebesileisti, o kopti tai aukštyn. Ties kelionės viduriu pasiekėme mažą kaimelį, kuriame stovėjo vos keletas trobelių. Būtent ten, mes ir pietavome bei atgavinėjome prarastas jėgas, kurių dar reiks vėlesniam laikui. Gavome daržovių sriubos (labai skanu, tokios dar nesu valgiusi) ir alpakos (primenu, alpaka tai – kupranugarinių šeimos porakanopinis žinduolis. Jos šiek tiek panašios į lamas, tik yra mažesnės ir visos jos prijaukintos, laukinėje gamtoje negyvena) kepsnį su ryžiais ir svogūnais. Mėsa jokio įspūdžio nepaliko, nemanau, kad norėčiau antrą kartą paragauti. Pasistiprinę ir šiek tiek atsigavę, bent jau aš (į žygį leidomės 8 žm. (ispanas, mes ir likę buvo iš Amerikos, t.y. Kanzaso) su gidu) vėl pradėjome kilti. Tos pačios dulkės, galybė akmenų, krūvos mulų ekskrementų mus lydėjo ir antrąją dienos pusę. Tik šį kartą buvo lengviau, nes ėjome pavėsiu ir šalia tako tekėjo upelis. Maždaug po 2,5 val. pasiekėme mūsų oazę, iš kurios dabar ir rašau. Vakarienę gamino pats gidas, tad visi valgėme spageti su mėsos padažu ir atsigėrę kokos lapų arbatos. Rytoj laukia dar 3 val. kopimas aukštyn.

Reziumė – žygis labai varginantis, bet lengvų ir nebūna

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.