Kolkos kanjonas II

II DIENA

Žadintuvas suskambo 4 val. 30 min., aplink dar tamsu ir šalta. Už sienos buvo girdėti kaip keletas mūsų žygio kompanionų jau keliasi. 5 val. ryto turime stovėti lauke, pasiruošę lipimui aukštyn. Gaila, bet šį kartą pamiršome savo žibintuvėlius, o be jų kopimas nelabai įmanomas, juk nesimato takelio. Tad pasiėmėme savojo kambario šviestuvą – plastikiniame butelyje įdėtą žvakę. Saulė dar nepatekėjo, danguje aiškiai matyti visos žvaigždės, kažkur tolumoje, o gal čia pat girdėti svirplių čirpimas. Deguonies trūkumas apsunkino lipimą aukštyn, sulėtėjo žingsniai ir darėsi vis sudėtingiau kvėpuoti. Horizonte matėsi po truputį kylanti saulė, nušviesdama kalnų viršūnes. Įspūdinga, bet mums reikėjo skubėti. Sunkios ir varginančios 3 valandos ėjimo pagaliau įveiktos.

Cabanaconde

Nuotraukos šaltinis: http://commons.wikimedia.org/wiki/File:Colca_view_from_Cabanaconde.jpg

Pasiekus viršūnę, tašką, kuriame buvo pradėtas žygis, kojos tiesiog pradėjo nebeklausyti, ėmė drebėti it pašėlusios. Šiek tiek atsigaivinus ir pailsėjus, pasukome link miestelio pavadinimu Cabanaconde (Kabanakondė), įsikūrusiame 3381 m virš jūros lygio. Dar 20 minučių pėsčiomis ir mes jau buvome vietoje. Papusryčiavome vienoje iš centrinėje aikštėje įsikūrusių kavinių. Kaip visada gavome kiaušinienės, bandelių, džemo su sviestu ir kavos puodelį. Šiek tiek pasistiprinę visi susėdome į ką tik atriedėjusį autobusą ir išvykome link Arequipos. Pakeliui sustojome vietiniame turguje, kuriame moterys prekiauja rankų darbo gaminiais. Nusipirkome ir mes keletą dalykėlių, tiksiančių lietuviškai žiemai, t. y. pirštines (10 sol.), šaliką (11 sol.) ir 2 kepures (26 sol.). Aplink sukiojasi lamos, su kuriomis, žinoma, jei yra noro, buvo galima nusifotografuoti, aišku vėliau nepamirškite susimokėti.

Neilgai trukus, mes atsidūrėme kelyje, pilname dulkių ir duobių, bet tai nesutrukdė visiems saldžiai užmigti. Po 2 valandų užsukome į kavinę papietauti, tik šį kartą reikėjo  susimokėti  po 20 sol. (buvome perspėti). Ten buvo padengtas švediškas stalas, nukrautas įvairiausių perujietškų valgių. Buvo tikrai skanu, o po šitokio žygio, visi jautėsi baisiai alkani. Prisikrovę skrandžius ir labai apsunkę susėdome į autobusą ir suskubome į aukščiausią kanjono vietą (4910 m. virš jūros lygio).

Čia galite peržvelgti Salinas ir Aguado rezervato nuotraukas  http://www.go2peru.com/gal_colca_canahuas.htm

Vos tik išlipus, ėmė smarkiai spengti ausyse ir pradėjo svaigti galva. Kvėpuoti darėsi labai sunku, jau nekalbu apie ėjimą ar rankų kilnojimą. Aplink matėsi visi keturi šioje teritorijoje esantys didžiausi ugnikalniai (El Misti – 5821 m., Ampato – 6318 m. ir Chachani (Čiačiani) – 6075 m ir Pichu Pichu (Piču Piču) – 5669 m.). O mums po kojomis buvo dulkėta žemė, nukrauta akmenų krūvelėmis, kurias stato turistai, tikėdami jog jų sugalvotas noras išsipildytas, ir vietiniai gyventojai, aukodami savo aukas dievams. Tokį bokštelį pastatėme ir mes. Ilgai lauke išbūti sudėtinga, tad nieko nelaukę grįžome atgal į autobusą. Sekanti stotelė lamų nacionalinis rezervatas, kuriame šie gyvūnai ganosi laisvai. Tai kupranugarinių šeimos porakanopis žinduolis, Pietų Amerikoje naudojamas kaip nešulinis gyvūnas, taip pat auginamas mėsai ir vilnai. Lamos protingos ir greitai išmoksta nesudėtingų užduočių. Jos kartais yra naudojamos saugoti avių, ožkų ar alpakų bandoms (kaip aviganiai šunys).

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.