Arkliais per miesto džiungles

Pabudę apie 8 val. ryto, vis dar niekur neskubėjome. Ramiai papusryčiavome ir pradėjome krautis daiktus, nes šiandien vėlai vakare autobusu išvyksime į Puno miestą, esantį už 300 km.

10 val. turėjome jojimą su arkliais. Kaip ir buvo sutarta, gidas atvyko laiku. Pasiėmė mus iš viešbučio ir palydėjo iki savo mašinos, kuria nuvykome į fermą. Pakeliui vyrukas papasakojo apie miesto istoriją. Po kokių 20 minučių automobiliu siauromis Arequipos miesto gatvėmis mes buvome gido kieme. Giedrius: „nesitikėjau, kad viduryje miesto įmanoma laikyti gyvūnus ir dar tokius didelius kaip arkliai, juk jiems nėra vietos nė kur apsisukti“.

Tai vadinamosios super mažos rančos, kuriose žmonės verčiasi gyvulininkyste arba žemdirbyste. Įsivaizduokit savo nuosavą namą su nedideliu kiemu vidury miesto, kuriame yra įrengtas gardas kažkas panašaus į garažą be stogo. Būtent tokioje vietoje naujasis mūsų gidas su savo šeima laiko ne tik arklius, bet ir ožkas, vištas, triušius, kalakutą ir jūrų kiaulytes. Mums labai pagailo visų šių gyvūnų, o ypač kai buvo atvesti  arkliai. Jie atrodė pavargę ir liūdni. Kad ir kaip gidas mylėjo savo arklius, sąlygos jiems buvo labai prastos. Neilgai trukus užsisegėme šalmus, užlipome ant arklių ir pro vartus į gatvę. Aš jojau ruduoju Rikiu Martinu, toks buvo jo vardas, o Giedrius juoduoju Pita. Gidas kaip ir jam pridera išsirinko baltąjį arklį J Visi, šalia vienas kito, pradėjome joti link judrios gatvės. Tai buvo nereguliuojama lygiareikšmė sankryža, kurią mums teko įveikti sėdint ant arklių nugarų.  Gerai, kad bent jau gyvūnai nepasibaidė ir likome sveiki gyvi. O tai maniau, kad širdis sustos dar nespėjus šauniai pajodinėti laukais ar pievomis. Nesitikėjau, kad didžiąją kelionės dalį josime miesto gatvėmis. Buvo nejauku dalyvauti kelių eisme kaip lygis su lygiu važiuojant mašinoms.  Giedriaus arklys visai neklausė, ėjo kur nori ir darė ką nori, gerai, kad bent jau nebėgo ir buvo pakankamai lėtas. Leidžiantis grindiniu žemyn link kalnų upės mus pasitiko 5 nelabai draugiškai nusiteikę šunys. Pita šiek tiek pasibaidė ir pradėjo bėgti, bet po to nurimo. Mūsų gidas buvo paprastas kaimo žmogus, tik augęs mieste. Labai geras ir malonus vyras, kuris kelionės metu  papasakojo keletą istorijų apie Arequipą ir ją supančius ugnikalnius.

Pagaliau pasiekėme upę. Ten buvo kur kas maloniau ir lengviau joti, nors po truputį ėmė jaustis kojų ir nugaros skausmai. Saulė kepino kaip pašėlusi, veidas įgavo raudonio spalvą ir ėmė perštėti (pamiršau kremą nuo saulės). Sustojome paiilsėti patys ir leisti arkliams atsipūsti bei parupšnoti šviežios žolės. Aplink esantys vaizdai priverčia pamiršti visus nesklandumus ir nuovargį. Po kokių 20 minučių, vėl šokome ant arklių ir grįžome atgal. Tik šį kartą bėgome ristele.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.