Apiplėšimas autobuse

Sustojus autobusui pasigirdo sambrūzdis. Keletas keleivių ruošėsi lipti Juliaca mieste (tarpinė stotelė vykstant į Puną), tad Giedrius prabudo. Nežinau kaip jam šovė į galvą patikrinti mūsų rankinį bagažą, prieš keletą valandų padėtą ant lentynos virš mūsų galvų, bet tai buvo puiki mintis.  Knygose ir visuose interneto portaluose yra rašoma, jog šalyje įvyksta daug vagysčių.

Ir ką Jūs manote? …

išgirdau kaip Giedrius ėmė mane žadinti sakydamas, kad mus apiplėšė. Jūs net neįsivaizduojate kokiu greičiu dingo visi sapnai ir mieguistumas, juk ten fotoaparatas su visomis  kelionės nuotraukomis, mudviejų pasai, telefonas ir kiti dokumentai (nežinantiems paaiškinu, Peru valstybėje Lietuvos ambasados nėra, artimiausia Argentinos sostinėje Buenos Aires. Be pasų neįmanoma niekur išvykti iš šalies, o mūsų skrydis už mažiau nei 10 dienų. Valstybinė kalba – ispanų, tad žmonės dirbantys visuose sektoriuose sunkiai arba visai nieko nesupranta angliškai). Abu staigiai, griūdami išlipome iš autobuso tikėdamiesi vis dar sulaikyti vagį. Įbėgome į  autobusų stotį, o ten tik vietiniai, galbūt benamiai, neturintys kur permiegoti, glaustėsi kampuose apsidengę skaromis bei šiltais užklotais mėgindami užmigti. Ėmiau verkti, per ašaras bėgančias skruostais šaukti: „robado (pavogti) … pasaportes (pasai) … ajuda (pagalba)“. Tą akimirką širdis plakė it pašėlusi ir atrodė, kad per keletą akimirkų pasikeitė viskas. Buvau labai išsigandusi ir baisiai pikta.

Gaila, bet nieko nepešę grįžome atgal prie autobuso. Vairuotojas užgesino motorą ir atėjęs prie mūsų stengėsi išsiaiškinti kas atsitiko. Savo baisiai menkomis ispanų kalbos žiniomis paprašiau jo paskambinti į policiją. Praėjus šiek tiek laiko, galiausiai išsiaiškinome, kad ji yra įsikūrusi būtent čia, stotyje. Žinoma, nieko nelaukę suskubome ten. Giedrius kartu su autobuso vairuotoju ėjo link policijos biuro, o aš tuo tarpu mėginau surasti žmogų, kuris galėtų padėti išversti mano angliškai tariamus žodžius į ispanų kalbą. Įlipusi į autobusą, išsyk pasukau link turistų, kurie ramiai sau miegojo ir net neįsivaizdavo kas dabar šią akimirką dedasi aplink. Priėjusi prie vieno vaikino pradėjau jį žadinti. Šis ką tik pabudęs iš miego, nelabai suprato ko aš iš jo noriu, bet pamatęs apsiverkusią merginą, greit atkuto ir jau po keleto akimirkų vertė mūsų su vyrų pasakojimą į ispanų kalbą vienam iš pareigūnų, kuris labiau priminė vaiką, o ne rimtą karininką. Labai lėtai dar miegantis berniukas, įsijungė kompiuterį ir pradėjo rašyti protokolą apie ką tik įvykusį apiplėšimą, kai galbūt dar toje pačioje autobusų stotyje slankioja vagis, turintis mūsų daiktus. Nebegalėdama žiūrėti kas vyksta, pradėjau aiškinti, kad rašliavos palauks, lai jis bėga gaudyti vagies arba bent jau eina tikrinti autobuso (Primenu: visi keleiviai prieš įlipant buvo tikrinami. Sąrašuose buvo nurodyta žmogaus paso numeris ir vieta, kurioje jis turi sėdėti). Tokiu būdu galėjome greitai išsiaiškinti, kurie žmonės yra dingę ir paskelbti jų paiešką, bet jaunasis „policininkas“ visus mus, baisiai įsikarščiavusius, nuvedė į kitą kabinetą, kuriame miegojo pareigūnė. Pažadinta vidury nakties, ji negreitai susigaudė kas vyksta. Po kurio laiko, ji ėmė aiškinti, kad autobuso sulaikyti nevalia, kad šis turi maršrutą ir negali vėluoti, tad mes privalome kreiptis į Puno mieste, įsikūrusią policijos nuovadą. Po ilgų įkalbinėjimų pareigūnė sudarė visiškai naują sąrašą ir išsiaiškino, jog 5 žmonių trūksta savo vietose ir vairuotojo lape jie nėra pažymėti, nors autobusas buvo pilnut pilnutėlis. Mūsų išvada – vagys dirbo su vairuotoju arba tomis pačiomis merginomis, kurios Arequipoje tikrino visų keleivių dokumentus ir juos praleido, kad šie apšvarintų miegančius turistus, nes tik ryte, atvykus į Puną, paaiškėjo, kad pirmame aukšte miegoję vokiečiai taip pat buvo apiplėšti. Po tokios nakties, miego visiškai nebesinorėjo. Visą likusį kelią kaltinau save, kad nesugebėjau apsaugoti mūsų daiktų, nes panorau patogiau išsimiegoti. Po geros valandos ar šiek tiek daugiau, pagaliau išlipome galutinėje stotelė, kur mus iš karto pasitiko gidas su policijos pareigūnu. Pastarasis taip pat nelabai mokėjo anglų kalbą, bet šį kartą susikalbėti su juo mums padėjo gidas. Šiaip ne taip ant balto popieriaus lapo ranka surašėme raportą apie dingusį mūsų rankinį bagažą ir laukėme kas bus toliau. O toliau … nieko. Policininkas maloniai paaiškino, kad šiandien jis nieko nebepadarys, tad mums reikia ateiti rytoj į centrinį biurą ir ten pasiimti atspausdintą raštą apie įvykusią vagystę, kad būtų galima keliauti toliau. Kadangi buvome užsisakę žygį į Titikakos ežero salas, nusprendėme ten nuvykti, juk nieko nebepakeisime, o ir pinigai jau sumokėti. Gerai, bent tiek, kad Giedrius savo kišenėje turėjo piniginę su kreditine kortele. Slogi nuotaika vyravo abiejų veiduose, kad ir kaip stengėmės negalvoti apie nakties įvykius, nepavyko nuslopinti liūdesio ir nusivylimo.

(Patarimas – važiuojant naktiniu autobusu, nesvarbu kokia tai rimta įmonė bebūtų, savo svarbiausius daiktus laikykite prie savęs, bet ne po kojomis, apsikabinkite kaip geriausią savo draugą. Turėkite visų dokumentų kopijas ir pinigus išdėliokite skirtingose vietose, kad visi vienu metu nedingtų).

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.