Nuotykiai Titikakos ežere I

UROS SALOS

Visų pirma, kartu su naujaisiais savo bendrakeleiviais, nuplaukėme į plūduriuojančias Uros salas, kurias iš Totora nendrių pasigamino vietiniai gyventojai. Kad jos visiškai nesupūtų, nes būdamos vandenyje nendrės ima irti, žmonės nuolat salų paviršių padengia nauju sluoksniu ir taip jos išbūna net dvylika ar daugiau metų. Norint pasigaminti visiškai naują salą, gali prireikti gerų dviejų mėnesių kolektyvinio darbo. Gyvenimas šiose vietose niekada nebuvo lengvas: vario spalvos žmonių veidai tiesiogine ta žodžio prasme atspindi negailestingai stipriai šviečiančią saulę ir jos padarytą žalą odai, ypač vaikų. Norėdami turėti švaraus vandens, salų gyventojai turi nueiti ar nuplaukti ne vieną kilometrą, o šiose vietose neauga niekas išskyrus bulves ir kukurūzus. Pastarieji tinkami tik gyvuliams maitinti (kiaulėms ir jūrų kiaulytėms). Taip pat ežere nėra daug žuvies. Introdukuoti vaivorykštiniai upėtakiai išnaikino vietinius šamus ir patys žvejų buvo beveik išgaudyti.

Išsilaipinus į krantą visus mus pasitiko maloniai nusiteikusios moteriškės su keletu vaikų. Kiekviena iš jų pasičiupo po vieną užsienietį ir nusivedė aprodyti savo gyvenamo namuko, taip pat pastatyto iš Tortora nendrių, kuriame vos apsisuksi. Prie sienos patiestas čiužinys, ant lentynos padėtas radijas (elektros energiją gamina saulės baterijos, iškeltos ant stogo) ir staliukas su keletu kėdžių. Už papildomą mokestį, galima apsivilkti jų tradiciniais drabužiais ir nusifotografuoti, bet mes atsisakėme, nes neturėjome tam visiškai nuotaikos, o ir fotografuoti nebuvo su kuo. Apžiūrėjus kaip žmonės gyvena, buvome pakviesti pasidairyti po mini turgų, kuriame tos pačios moterys prekiavo suvenyrais.Tai buvo rankomis gaminti dirbiniai: siuvinėtos pagalvėlės, žaislai, rankšluosčiai ir indai. Netoliese pamatėme prisišvartavusį neįprastai atrodantį laivą, kuriuo galėjome pasiplaukioti, tereikėjo susimokėti po 10 sol. už 20 min.

Uros salos 2

Tokių entuziastų kaip mes, buvo ne vienas. Susėdę ir jau sumokėję pinigus, beje, kokių 3-4 metukų mergaitei, kurios mama sėdėjo motorinėje valtyje ir ja stūmė mūsiškę. Bet ir čia pasijutome apgauti. Plaukimas nendriniu laivu truko vos 5 minutes iki kitos plūduriuojančios salos. Ilgai užsibūti Uros salose negalėjome. Gidas visus ėmė raginti, juk dar laukia 3 valandų trukmės kelionė iki Amantani.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.