Senoji Inkų sostinė

CUSC’O

Cusco slėnis ir inkai daugelio žmonių sąmonėje yra sinonimas, bet ši teritorija, dar prieš inkamas atvykstant ir sukuriant savo didingą imperiją, gyveno Killki kultūros atstovai. Jie dominavo šiame regione apie 700 – 800 m. po. Kr.

Ir taip pat statė šventyklas iš diorito (intrūzinė vidutinio rūgštingumo magminė uoliena) bei andezito (efuzinė vidutinio rūgštingumo mamgimė uoliena) akmenų. Keletas jų yra išlikusių, o kita dalis buvo panaudota kaip pamatas naujiesiems inkų statiniams. Pasak inkų legendos, Cusco miestą atrado Manco Capac kartu su savo seserimi apie 1200 po. Kr. Kitus du šimtus metų šis slėnis buvo namais inkų genčiai, vienai iš tuo metu gyvavusių bendruomenių, kol Pachacuti, tariamas inkų vadovas, 1438 metais Cusco miestą paskelbė besiplečiančios imperijos sostine ir turimos  armijos pagalba paėmė į savo rankas politikos ir religijos kontroliavimą aplinkiniuose slėniuose ir regionuose.

Cusco 2

Pachacuti buvo tikrasis Cusco miesto sumanytojas, nes jis pagilino Saphi ir Tullumayo upes, tekančias slėniu,  ir tarp jų pastatė miesto centrą. Miesto planas buvo sudarytas pagal Pumos formą: Sacsayhuaman, svarbus ritualų centras ir tvirtovė, yra galva; Pumachupan, švento gyvūno uodega, gulinti  ant dviejų miesto upių santakos; tarp jų yra pastatyta Koricancha (saulės šventykla), primenanti Pumos strėnas; šio gyvūno širdis buvo laikoma Huacapata, aikštė skirta ceremonijoms, šiandien tai Plaza de Armas, iš kurios veda keturi keliai.

Visas šis pasiekimas buvo stulbinantis. Miesto planas neturėjo jokių konkurentų visoje inkų imperijoje: akmeniniai rūmai ir namai besitęsiantys išilgai siauros gatvės su vandens kanalais, skirtais surinkti liūtinį lietų. Viskas buvo pastatyta taip tvirtai, kad dar šiandien galima atrasti vietų, kurios primintų senuosius inkų laikus Cusco mieste.

1532 metais, kai ispanai atvyko į Peru, Cusco buvo klestintis miestas, vienos iš didžiausių pasaulyje imperijų sostinė. Ispanai buvo apstulbinti: miesto grožis pranoko viską, ką jie iki šiol buvo matę Naująjame Pasaulyje; mūriniai buvo kur kas geresni nei pačioje Ispanijoje; o brangieji metalai, panaudoti Koricancha saulės šventyklos puošybai atėmė žadą. Atahualpa, tuo metu inkų imperatorius, ispanų konkistadorų buvo paiimtas į nelaisvę Cajamarc‘oje pakeliui į Cusco miestą, grįžtant iš kruvinų mūšių tolimiausiuose imperijos regionuose šiaurėje. Išgirdę iš pačio imperatoriaus lūpų apie Cusco miesto didybę, begalinius turtus ir inkų religinį bei politinį centrą, Francisco Pizarro sostinę pasiekė 1533 m. lapkričio 15 d. Cusc‘as buvo užpuoltas. 88 Pizarro vyrai tapo naujakuriais ir įkūrė čia ispanų miestą (1534 m. kovo 23 d.) palikdami senąjį pavadinimą. Manco Inca, Atahualpa kraujo giminaitis (kuris buvo nužudytas pačio F. Pizarro) buvo naudojamas kaip marionetė, valdant ispanams iš naujųjų rūmų, esančių ant ant kalvos prieš pat Sacsayhuaman. Po F. Pizzaro išvykimo ir 12 mėnesių besitęsiančių grumtynių, jo sūnūs Juan‘as ir Gonzal‘as atvyko į rūmus ir ėmėsi smurto prieš Manco bei jo pavaldinius. Visa tai išprovokavo inkų pasipriešinimą. 1536 metais Manco pabėho į Yucay, esantį šventąjame slėnyje, ir surinko ginkluotą būrį Didžiajam Sukilimui. Per vieną dieną 200 ispanų karių, turinčių tik 8 arklius, buvo apsupti Cusco mieste 100 000 maištininkų. Gegužės 6 d. Manco vyrai apgulė miestą. Po savaitės, keletas šimtų raitų Ispanijos kareivių leidosi į beviltišką kontrataką Sacsayhuaman ir neįtikina, bet nugalėjo vietinių tvirtovę, prieš tai nužudę 1500 karių.

Ispanų valdomam Cusco miestui vietiniai gyventojai daugiau niekada nekėlė grėsmės. Baigiantis liūčių sezonui, tais pačiais metais, konkistadoras Almagro užėmė Cusco miestą iki kol F. Pizarro nugalėjo ispanų susikilėlių kariuomenę. Po keletos mėnesių Almagro buvo nuteistas mirties bausme (smaugiamas geležiniu lanku) pagrindinėje miesto aikštėje. Maždaug tuo pačiu laiku, grupė Inkų sukilėlių užgrobė Vilcabamb‘os miestą ir jame šeimininkavo iki 1572 m. kai ispanų karališkoji kolonija, Toledo, paėmė į nelaisvę sukilėlių lyderį Tupac Aymaru ir nukirto jam galvą miesto centre.

Nuo tada slėnyje įsivyravo taika, kurią sudrumstė 1650 metais įvykęs žemės drebėjimas. Po šio dramatiško požeminio smūgio, stulbinančiai gerai iliustruoto ant storos drobės Cusco katedroje, vyskupas Mollined‘as buvo atsakingas už miesto atstatymą. Jo daroma įtaka taip pat buvo glaudžiai susijusi su kūrybiškiausiais metais Cusco mieste. Cusquena mokykla, kurią globojo vyskupas, suklestėjo ir gyvavo dar du šimtus metus. Daugelį nuostabių darbų, eksponuojamų Cusco miesto muziejuose ir bažnyčiose, sukūrė vietiniai Quechua (šia kalba kalbantys indėnai, inkų palikuonys) ir mestizo (indėnų ir ispanų palikuonys, metisai) menininkai, tokie kaip Dieg‘as Quispe Tit‘as, Juan‘as Espinosa de los Monteros, Fabian‘as Ruiz‘as ir Antonio Sinchi Roca‘s.

Nepasaint šio kultūrinio palikimo, Cusc‘as yra gerai žinomas visame pasaulyje tik po Hiram‘o Bingham‘o archeloginės ekpedicijos (1911 m.), kurios metu buvo atrastas Machu Picchu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.