Senoji Inkų sostinė

Išilgai sienos išsidėstę skirtingų autobusų kompanijų kioskai, su juose šaukiančiais pardavėjais perspėjančiais, kad po 10 minučių autobusas pajudės į tam tikrą miestą, tad verčiau paskubėti. Buvo dar labai ankstyvas rytas, bet autobusų stotis dirbo pilnu pajėgumu. Aplink šurmuliavo daugybė keliautojų ir vietinių indėnų. Kadangi mums nereikėjo niekur skubėti ėjome iš lėto apsitardami ką čia reiktų nuveikti, juk dar rytas ir viešbučiai bus uždaryti. Staiga lyg iš niekur išdygo maloni moteris, kalbanti angliškai ir pasiūlė savo nakvynę, t.y. viešbutį su karštu dušu, atskiru kambariu, televizija, pusryčiais ir internetu, netoli miesto centro. Mes iškart paklausėme kainos ir ši mus nustebino pasakydama, kad visas šis malonumas kainuos 60 sol. Tai nėra daug, nes visus kitus kartus mokėjome panašiai ir buvo be pusryčių, tad nieko nelaukę sutikome su moters pasiūlymu. Jos pakviestas taksi vyrukas (prašė 10 sol., nusiderėjome iki 7) nuvežė mus į viešbutį, kur mūsų jau laukė registratūros darbuotojas su kambario raktais. Pavargę po kelionės nusprendėme šiek tiek pamiegoti ir tada susirasti kelionių agentūrą, kuri organizuoja rytdienos turą į Machu Picchu ir turistų informacijos centrą, kad iš ten būtų leista paskabinti į Vokietijos ambasadą.

Gerai pasnaudę ir pagaliau nusiprausę po šiltu dušu susiruošėme į miesto centrą. Kadangi mūsų ieškoma kelionių agentūra pradeda darbą tik nuo 10 valandos ryto, nusprendėme užsukti į informacijos centrą. Bet ten paskambinti į Limą niekas neleido, taip ir nepaaiškindami  tikrosios priežasties. Džiaugiamės bent tuo, jog nurodė kur būtų galima surasti šiame mieste įsikūrusį Vokietijos garbės konsulą. Gavę šiokį tokį žemėlapį, nuskubėjome reikiamu adresu (San Augustin 307, Cusco), bet niekas neatidarė durų. Lauke sėdintis senukas paaiškino, kad jis taip laukia susitikimo su konsulu, bet šis bus tik po geros valandos, tad prasieiname po parduotuves, kuriuose gausu suvenyrų. Šį kartą nusipirkome dvi užrašų knygeles su odiniais viršeliais ir viduje įklijuotu rankomis austu paveiksliuku, kuriame yra vaizduojami Peru simboliai. Laikas pralėkė žaibiškai, tad teko grįžti atgal. Ten ant laiptų prasėdėjome dar apie 20 minučių, kol galiausiai pasirodė garbės konsulė. Buvo labai gerai, kad ji puikiai kalbėjo vokiškai, angliškai ir ispaniškai. Paaiškinę kas atsitiko ir paklausę ką mums reiktų daryti, ši iškart ėmėsi darbų. Paskambino į Vokietijos ambasadą, kuri yra Limoje, ir pasiklausė apie mus. Ten jai paaiškino, ką mums reiktų daryti ir kad kuo skubiau turime pasirodyti ambasadoje, nes dokumentai bus daromi dvi dienas. Ji perdavė mūsų kontaktus ir nurodė kur būtų galima pasidaryti nuotraukas. Nuskubėjome į fotoateljė ir susimokėję po 10 sol. už 4 nuotraukas nusifotografavome. Vienas reikalas jau sutvarkytas, liko dar keletas. Visų pirma, reikia kažkur ir pigiai įsigyti foto kamerą, su kuria būtų galima įamžinti garsųjį Machu Picchu aplankytą per Medaus Mėnesį. Užsukome į ne vieną parduotuvę, kol galiausiai išsirinkome tinkamą variantą už prieinamą kainą. Mūsų rankose KODAK fotoaparatas su 4 GB atminties kortele (350 sol.) ir Fujifilm dėkliuku 😀 (jis buvo nemokamas). Man buvo labai nesmagu jį laikyti savo rankose, o juolabiau atvirai, kažkaip šiek tiek panikavau, kad vėl kas neatimtų ir nebūtų dar blogiau, tad pirmąją dieną juo naudojosi mano vyras 🙂 Antras dalykas, kurį privalėjome padaryti, tai – susirasti kelionių agentūrą (adresas:  Suecia ?), iš jos  pasiimti savo autobuso bilietus į Limą ir išsiaiškinti apie rytojaus žygį, truksiantį 4 dienas. Lengvai ją radome ir ten dirbantys darbuotojai kalbėjo angliškai, tad problemų neatsirado. Mums paaiškino, ką reikia su savimi turėti, kas įskaičiuota ir kada prasideda žygis. 7.30 val. turime būti čia, kur mūsų lauks autobusas ir nuveš iki tam tikro taško.

Reikalai sutvarkyti, tad jau galėjome šiek tiek savo laisvo laiko skirti žvalgyboms po miestą ir skaniai papietauti. Nebuvo sudėtinga išsirinkti kavinę, nes visus pasirinkimus diktavo kainos, tad susigundėme turistams skirtu meniu už 20 sol./žm. (sriuba, kepsnys ir pyrago gabaliukas). Prisikimšę pilvus ir gerai nusiteikę prasiėjome per keletą pagrindinių gatvių ieškodami turgaus. Po geros valandos klajonių pagaliau jį suradome, bet tai buvo ne tas, kurio ieškojome. Turgus priminė Vilniuje įsikūrusius Gariūnus, tik čia dar buvo gaminimas maistas ir įsikūrusios kirpyklos, siuvyklos, batų taisyklos ir pan. Sąlygos baisios, nesinorėtų ilgai čia užsibūti. Netikėtai mums taip belekiant siaurais turgaus takeliais Giedriui susuko pilvą ir buvome priversti trumpam nusukti nuo kelio. Bėgome kaip akis išdegę prekeivių klausinėdami kur yra tualetas, kol pagaliau suradome. Tai buvo kažkas siaubingo. Vos tik įžengiau į vidų, mane supykino nuo kvapų ir vaizdų. Teko greit mauti į lauką, nenorint, kad viskas pasibaigtų liūdniau. Giedrius neturėjo kur dėtis, tad pasiliko ten. Tai buvo bendras vyrų ir moterų tualetas, skirtas „slidininkams“ ir be vandens. Na, tiksliau jo ten  buvo daug, bet ant sienų ir ant žemės bei milžiniškame kubile. Žodžiu taip: tualete dirba moteris, kuri kibirėliu pasemia vandenį iš „rezervuaro“ ir išėjus žmogui iš kabinos, šliūkšteli jo ten, taip nuplaudama viską, todėl, tualete taip šlapia ir baisiai smirda. Už tokį „malonumą“ reikėjo susimokėti 50 cnt. Kuo skubiau pasišalinome iš ten ir ėjome toliau ieškoti rankdarbių turgaus, kol galiausiai pradėjo temti ir reikėjo grįžti atgal į viešbutį. Pakeliui užsukome į parduotuvę, kurioje įsigijome maišelį džiovintų kokos lapų (1 sol.), vandens ir užkandžių rytojaus žygiui.

Vakare prisėdus prie kompiuterio, pasitikrinau savo elektroninį paštą. Jame radau laišką nuo Vokietijos ambasados darbuotojo adresuotą man, kuriame buvo rašoma, kad mums reikia susisiekti su Lietuva ir paprašyti, kad šie jiems nusiųstų visus duomenis apie mus. Tai padaryti buvo  labai sudėtinga, tad pasinaudojome savo gerosios sesės Eglės, esančios Lietuvoje, pagalba. Ji paskambinusi į LR URM‘ą paaiškino apie mūsų situaciją ir persiuntė laišką, kurį buvau gavusi, bet šie pareiškė, kad vokiečiai turi atsiųsti ofiacialų prašymą, jog būtų galima pateikti visus duomenis apie LR piliečius. Pagrasinus staipsniu apie lietuvius užstrigusius Peru valstybėje ir nenorą jiems  padėti, reikalai iškart pajudėjo iš mirties taško. Tad mes esame labai dėkingi tau, sese Egle 🙂 Ačiū 🙂

Daiktai, kuriuos pasiėmėme su savimi į žygį (Patarimas: imkite tik būtiniausius daiktus, nes kuprinės apsunkina ėjimą):

  • Žibintuvėliai
  • Lietpalčiai
  • Striukės, pirštinės ir kepurės
  • Šilti megztiniai
  • Higienos priemonės (dantų šepetėliai su pasta ir muilas …)
  • Vanduo ir užkandžiai (šokoladas, džiovinti vaisiai, riešutai)
  • Universalus peilis
  • Repelentas nuo moksitų ir kitų vabzdžių (geriausias  – „Ben‘s“, bet čia jis kainuoja apie 60 Lt)
  • Foto kamera
  • Dokumentai, įdėti į neperšlampamą dėklą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.