27 km pėsčiomis

Gerai nusiteikę pradėjome žygį inkų keliu („Inca trail“), kuriuo vietiniai gyventojai eidavo į Machu Picchu. Kadangi ankstus rytas ir mus supa džiunglių miškai, tai pavėsis maloniai vėsina ir neapsunkina ėjimo.

27 km pesciomis 1

Gidas papasakojo apie čia augančius augalus ir jų maistines bei kitas savybes. Turėjome galimybę paragauti keleto vaisių ir pamatyti kaip atsiranda kava (nuskintos uogos yra suberiamos į „uogamalę“ kur pilama daug vandens. Tokiu būdu pupelės atskiriamos nuo žievelės ir suberiamos ant žemės patiestos paklodės, kad išdžiūtų saulėje. Po keleto dienų jas jau galima kepinti keptuvėje ir sutrinti į miltelius).

27 km pesciomis 4

Vaizdai džiugino akį ir kėlė nuostabą bei didelį susidomėjimą kažkada čia buvusia milžiniška inkų imperija. Pakeliui sutikome ne vieną prekiautoją su pilnais krepšiais šalto vandens buteliukais ir krūva šokoladų bei bananų. Žinoma, kaina kur kas didesnė nei miesto parduotuvėje, bet jei reikia tai ir perki. Einant siauru džiunglių takeliu pastebėjome tris moteris sėdinčias tarp krūmų ir skinančias kažkokius lapelius.

27 km pesciomis 5

Vėliau gidas mums paaiškino, kad tai ir buvo garsieji kokos lapai. Norint pagaminti 1 gr. kokaino, reikia priskinti 3 kg šitų lapų. Valdžiai nepavyko uždrausti vietiniams ūkininkams auginti koką, nes tai yra kultūrinio paveldo dalis. Šiandien atsiranda daug norinčiųjų iš viso šito pasipelnyti. Aplinkinio regiono gyventojai nuolat kramto kokos lapus, ne dėl to, kad taptų lengviau gyvenant aukštikalnėse, bet dėl priklausomybės būti šiek tiek apsvaigusiems. Vienoje iš ten esančių trobelių sustojome šiek tiek atsipūsti ir turėjome puikią progą dar kartą pakramtyti garsiųjų lapų. Jie būtinai turi būti džiovinti, nes žalių niekas nevalgo ir nėra skanu. Skoniui patobulinti gidas visiems padalino tokios juodos  košės, kuri vežama į Peru iš Bolivijos, kad sulipintų visus burnoje esančius lapus ir dar paberia šiek tiek baisiai saldžios smulkiai pjaustytos prieskoninės žolės. Viską sumaišius skonis tampa kur kas geresnis, bet man nepatiko, o štai Giedrius mėgavosi, kol užtirpo visa burna. Paragavome dar keleto vaisių ir buvome supažindinti su skirtingomis bulvių rūšimis, kurios auginamos tik šioje Peru dalyje. Gerai pailsėję, užkandę gurmaniškų dalykėlių, tęsėme žygį. Saulei pasisukus į mūsų pusę, pasidarė kur kas sudėtingiau eiti ir tas nuolatinis kilimas aukštyn labai vargino kojas ir nugarą. Teko atsargiais žingsneliais, besilaikant už akmenų pereiti keletą labai sudėtingų vietų, kur pažvelgus į apačią darėsi baugoka.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.