27 km pėsčiomis

Teritorija, pasak Ciezo de Leon‘o, ankstyvųjų kronikų apie Inkus žinovo, buvo sunkiai įveikiama. Kelių sistema ėjo per gilius slėnius, kalnus su snieguotomis viršūnėmis, pelkes, milžiniškas uolas ir sraunias upes. Takai, vietomis grįsti akmenimis, visada buvo tvarkingi ir saugomi. Kas keletą kilometrų buvo įkurtos vietos nakvynei, sandėliukai maisto atsargoms laikyti ir netgi pastatytos šventyklos bei postai, kuriuose atsitikus nelaimei buvo deginama ugnis, kad dūmus pamatytų toliau esantys keliautojai. Inkai rato neišrado, tad tūkstančius kilometrų įveikdavo pėsčiomis.

Tokiais keliais prieš 500 ir daugiau metų keliaudavo inkų vyrai, specialiai tam ruošiami nuo pat vaikystės, šimtus kilometrų, jog perduotų kitiems vadovams svarbią žinią bei didelės procesijos, kurių tikslas būdavo paaukoti vaikus inkų dievams, kad šie sustabdytų žemės drebėjimus arba atneštų gausesnį derlių.

Pasilipus būtent šiuo Inkų taku aukštyn, trumpam sustojome pailsėti ir pasiklausyti gido pasakojimo apie inkų imperiją, kuri gyvavo vos 100 metų iki ispanų konkistadorams užimant teritoriją.

27 km pesciomis 8

Ilgai užsibūti nepavyko, nes saulė pasisuko į mus ir reikėjo skubėti. Nusileidus iki upės į apačią, teko ja persikelti, žinoma, prieš tai susimokėjome po 1 solį. Dar šiek tiek ir mes jau atvykome į Santa Terez‘os miestelį, kuriame ir turėjome nakvynę.

Po sunkių, bet tikrai įspūdingų 9 valandų kelio, pagaliau mes buvome vietoje, kai staiga sustojus  kojos ėmė drebėti ir pasidarė sunku kvėpuoti, norėjosi išgerti kuo daugiau vandens, bet jis nebetilpo  į skrandį. Šiek tiek atsigavus, Hugo aprodė mūsų „apartamentus“, kuriuose buvo dušas su karštu vandeniu 🙂 Pirmoji suskubau nusimaudyti, kad kuo greičiau atsigaučiau ir galėčiau nors trumpam ištiesti kojas. Lauke jau buvo tamsu, bet mūsų visų dar laukė vakarienė kitame miestelio gale. Nelabai ir norėjosi valgyti įveikus tiek kilometrų, bet ką darysi, juk rytojui jėgų tai reikia. Šiaip ne tai pasiekėme susitikimo vietą, kur gidas papasakojo apie galimybę išmėginti savo drąsą su zip plieniniu lynu. Buvo galima leistis kelis kilometrus tarp kalnų, taip sutrumpinant maršrutą iki 3 val. pėsčiomis. Visa tai labai priminė lietuviškąją „Lokės pėdą“, tik kur kas įspūdingiau ir brangiau (90 sol./žm.), gaila, bet mums teko viso šito malonumo atsisakyti, nes turėjome nenumatytų išlaidų ir negalėjome sau leisti išlaidauti. Šiek tiek nusiminę grįžome atgal į viešbutėlį ir vos tik padėję galvas ant minkštų pagalvių užsnūdome nespėjus net apie tai pagalvoti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.