Machu Picchu I

3.30 val. (ankstyvas rytas)

Suskambo žadintuvas ir jau reikėjo keltis, nors už lango dar labai tamsu ir šalta, tad nesinorėjo nė kojos kišti iš po šiltos antklodės, juk jautėsi 3 dienų  nuovargis. Giedrius būdamas labai valingas, greit pašoko iš lovos ir pradėjo  mane žadinti.

Nusiprausę ir papusryčiavę (kiekvienas gavome po sumuštinį, mažą pakelį sulčių ir šiek tiek sausainių) susiruošėme ilgai lauktam žygiui pėsčiomis į garsųjį Machu Picchu. Buvo galima ir autobusu iki jo nuvažiuoti (19 dol./žm.), bet mes pasirinkome pigesnį, bet fiziškai sunkesnį būdą. Išėjus į lauką buvo girdėti labai garsiai šniokščianti Vilkabambos upė, o danguje matyti nesuskaičiuojama daugybė žvaigždžių. Aplink tuščia ir tamsu. Miestelyje tik mudu ir žibintuvėlių skleidžiama šviesa. 20 minučių pėsčiomis, prisipažinsiu buvo tikrai baugu, pagaliau pasiekėme vartus.

Machu Picchu 1

Mes pirmieji, dar nieko nebuvo, tik vyrukas besiruošiantis ilgai darbo dienai (kasdien šią vietą aplanko apie 2000 – 3000 turistų). Vartai atsidarė tik 5 val. ryto, tad dar šiek tiek laiko turėjome. Taupydami savo jėgas prisėdome ant suoliuko, o neilgai trukus po truputį pradėjo rinktis entuziastai, trokštantys būti pirmaisiais, kurie išvys paslaptingąjį miestą ir saulėtekį Andų kalnuose. Na ką gi, eilė jau susidarė ir pareigūnas, stovintis prie vartų, pradėjo įleidinėti susirinkusiuosius. Vis dar buvo tamsu ir aplink nieko nesimatė. Bendražygiai gerai nusiteikę. Pradėjome sekti nuorodas,  kurių ne itin daug tad lengva pasiklysti, ir po truputį kilti aukštyn, dar gerai nesuprasdami kiek fizinių jėgų ir ištvermės prireiks per ateinančias 50 minučių. Nepraėjus nė 10 minučių, pasidarė baisiai karšta, tad teko nusivilkti striukę ir megztinį. Kuo aukščiau lipome, tuo sunkiau darėsi kvėpuoti ir buvo girdėti aplinkinių žmonių gilus kvėpimas bei dūsavimai. Vis dažniau ir ilgesniam laikui tekdavo sustoti, kiekvienas kojos pakėlimas aukštyn buvo sudėtingas ir ėjimas tapo kur kas lėtesnis.

Taip, tai buvo labai sudėtingas ir geros fizinės sveikatos reikalaujantis lipimas, bet net minties nebuvo, kad nebetęsime žygio. Juk tai svajonė, kuri čia pat už keletos posūkių, juk tai vienas iš tikslų, tai asmeninis išūkis. Likus vos keletui minučių iki viršūnės pradėjo švisti ir žibintuvėlių nebeprireikė. Tuo metu pro medžių šakas atsivėrė nuostabūs kalnų vaizdai ir pasigirdo pirmosios paukščių giesmės.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.