Machu Picchu I

Pagaliau susiruošėme į stotį, pakeliui užsukdami į vietinį turgų, pilną rankdarbių ir visokiausių suvenyrų (Patarimas – antikvarinių daiktų negalima išvežti iš šalies, nebent turite specialius dokumentus, taigi nesusigundykite pardavėjų pasakomis, kad viskas galima, jei nenorite atsidurti už grotų. Norint išsivežti odos ir vilnos gaminius, būtina su savimi turėti pirkimo kvitą). Klaidūs ir siauri takai vedė vis tolyn, rodėsi, kad turgus niekada nesibaigs. Jei ne ženklai su užrašais „train station“, būtume užtrukę kur kas ilgiau. Susiradę traukinių stotį, kurioje šurmuliavo begalė turistų,  kantriai laukėme kada bus galima lipti į vagoną ir ramiai ištiesus kojas pailsėti. Buvome baisiai pavargę, o akys pačios merkėsi ir darėsi vis sudėtingiau ką nors daryti. Kelionė truko apie dvi valandas, kurios metu atsigėrėme kavos ir suvalgėme po sausainį (buvo įskaičiuota į kainą). Gaila, kad tamsu ir už lango nebuvo įmanoma ką nors įžvelgti, sakoma, vaizdai pro kuriuos dunda šis traukinys yra kerintys.

Pasiekus kelionės tikslą, atvykome į miestelį, kuriame mus turėjo pasitikti žmogus, rankose laikydamas kortelę su vardais, bet čia tokių buvo daugybė. Visi rėkė vienas per kitą, stumdėsi ir ieškojo savojo kliento. Deja, lentelės su mūsų vardais nebuvo matyti. Pasidarė baugu, nes turistai po truputį išsiskirstė, o žmogaus turėjusio mus pasitikti niekur nėra. Likome stovėti ir laukti, gal gi pasirodys. Netikėtai Giedrius pamato moterį, rankose laikančią baltą popieriaus lapą su klaidingai užrašytais mūsų vardais. Supratę, kad ji ieško mūsų, pribėgome prie jos. Ši kalbėjo angliškai, tad neturėjome problemų ir buvome palydėti iki autobusiuko, kuris nuvežė į Cusc‘ą. Kelionė vingiuotais keliais truko apie 1,5 val. tad spėjome šiek tiek nusnūsti iki kol pajutome, kad automobilis sustojo. Atvykome į Cusc‘ą, nežinia kokią aikštę ir ten mums moteris pareiškė, kad nuo šitos vietos turime nusigauti savarankiškai iki savojo viešbučio, nors buvome susimokėję už transportavimą nuo durų iki durų, juolab, kad naktį yra labai nesaugu vaikščioti vieniems turistams mieste. Tad griežtai atsisakėme išlipti ir piktai atrėžėme, jog už viską buvo sumokėta. Tokiu  sprendimu, moteris nebuvo labai patenkinta, bet autobusiuko vairuotojas mielai sutiko mus pavėžėti. Apie 23 val. jau buvome viešbutyje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.