Machu Picchu II

Tai inkų miestas, įkurtas ant stačios 2280 m aukščio Vilkabambo kalnagūbrio uolos, izoliuota ir neprieinama vieta, atskirta dviejų smailių viršukalnių bei apsupta puikaus kraštovaizdžio, – jį juosia medžių viršūnių karūna ir gilus tarpeklis su Urubambos  vandenimis, vinguriuojančiais dar 500 km žemyn.

1911 metais amerikiečių tyrinėtojas Hiramas Binghamas iš Jeilio universiteto buvo palydėtas į šią vietovę, jau pasiglemžtą augmenijos, su vos įmanomais įžiūrėti gerai išlikusiais akmeniniais namais. Mokslininkas pamanė atradęs Vilkabambą, paskutiniąją karaliaus Manco Inca priebėgą, užimtą ispanų 1572 m. tačiau tai buvo kitas ispanų niekada nepažintas miestas, kuris net keletą šimtmečių po jo visiško apleidimo dar buvo gerai išsilaikęs ir kuriam buvo priskirtas gretimos viršukalnės, Machu Picchu, vardas.

Rašytojo įspūdžiai

Hiramas Binghamas (1875 – 1956) 1906 – 1915 m. surengė penkias kupinas nuotykių archeologines ekspedicijas į Peru. Pirmoji buvo skirta Vilkabambos, paskutiniosios inkų sostinės, paieškoms. 1911 m. liepos mėnesį, apžiūrinėdamas kaimus šešių dienų kelio atstumu nuo Cusc‘o, sutiko indėną, kuris papasakojo apie apleistą, ant aukštos Urubambos slėnio kalvos miškuose pasislėpusį miestą, ir pasakė galįs palydėti. Po ilgos ir varginančios kelionės per tankumynus, perėję pavojingą Urubambos upės pakabinamą tiltą ir įveikę klampų, apžėusį taką du keliautojai pasiekė griuvėsius. Binghamą pribloškė milžiniškų statinių didingumas, – jie buvo pastatyti iš galybės, regis, suklijuotų tarpusavyje akmens luitų. Vėliau jis rašė: „Atrodė tarsi sapnas, kažkas neįtikėtino. Kuo galėjo kažkada būti ši vieta? Kodėl niekas niekada apie ją nėra kalbėjęs?“. Pasiekęs Saulės šventyklą ir karališkąjį kapą, užrašė: „Pradedu miglotai suprasti, kad šis mūras ir gretima pusapskritimio formos šventykla, pastatyta virš olos, buvo labai meniška, galėjo prilygti nuostabiausiems pasaulio mūriniams statiniams. Toks grožis man atėmė kvapą …“. Binghamas paklausė indėno, kaip vadinama ši vieta, ir vedlys atsakė, kad viršukalnė turėjusi Machu Picchu,  „senosios viršnės“, vardą. Įsitikinęs, kad yra kalbama apie Vilkabambą, tyrinėtojas kitais metais Nacionalinės geografijos draugijos dėka sugrįžo ir išvalė akmens citadelę nuo augalijos, grąžino į dienos šviesą pastatus, aikštes, laiptelius ir dirbtines terasas. 1914 ir 1915 m. užbaigė apylinkių tyrinėjimą. Binghamas iki pat mirties tikėjo atradęs Vilkabambą, tačiau po kelerių metų archeologai nustatė tikrąją Vilkabambos vietą, esančią Espiritu pampoje kiek toliau į šiaurės vakarus.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.