Šį kartą neskubėjome keltis ir leidome sau ilgiau pamiegoti. Šiandien paskutinė diena Cusco mieste, tad turime dar vieną užduotį – paragauti garsiosios inkų jūrų kiaulytės.
Ramiai susikrovę daiktus į didžiąsias kuprines, kurios pasunkėjo pora kilogramų kaip niekur, išsiruošėme į miestą. Atsiėmę savo autobuso bilietus į Limą, užsukome į kavinę, kurioje užsisakėme jūros kiaulytę, bet tik pusę porcijos (30 sol.), nes aš neišdrįsau jos suvalgyti, tad pasimėgavau upėtakiu (36 sol.). Skonis visiškai nepriminė vištienos, kaip daugelis keliautojų teigia, tai buvo kažkas panašaus … į jūrų kiaulytę. Jei rimtai tai kąsnelį įsimečiau į burną ir aš, bet nelikau sužavėta kaip mano vyras. Galbūt dėl to, kad ji man atrodė kaip kepta žiurkė, gulinti lėkštėje tik gerai paskrudinta. Aš paniškai bijau pelių ir visų gyvūnėlių, kurie bent šiek tiek yra į jas panašūs, taigi jūrų kiaulytė ne išimtis.
Skaniai papietavę sugrįžome į viešbutį pasiimti savo daiktų ir su taksi (7 sol.) išvykome į autobusų stotį, iš kurios riedėjome į Limą. Šį kartą pasirinkome pačią geriausią kompaniją („Cruz del Sur“), esančią Peru šalyje, nes norėjome jaustis saugiai ir patogiai, juk vis dėl to serpantinais reiks suktis 22 valandas. Taip, autobusas priminė VIP klasę, viskas buvo super, bet laikas slinko labai lėtai ir valandos apsunko, pradėjo mausti kojas, norėjosi kuo greičiau išsitiesti visu 180 laipsniu.
