Jangonas (II diena)

Atsikėlėm pakankamai anksti, apsitvarkėm ir nusileidom pusryčių, kurių buvo tikrai pakankamai (paskrudinta duona su džemu, keptas kiaušinis, bananas, šiek tiek keistokai atrodančio vaisiaus ir Nescafe tirpi kava iš pakelio). Kupini ryžto ir puikios nuotaikos, išėjome į miestą apsidairyti.

Visų pirma, pasižvalgysime po senamiestį, o tiksliau tai, kas iš jo likę. Faktiškai užtrukome pusę dienos ir nužingsniavome daugiu nei 2 – 3 kilometrus. Pamatėme, kaip gyvena žmonės, kaip dirba statybininkai ir daugybė prekeivių – tiesiog ištisas turgus gatvėje.

Palengva vaikščiojome po gatves ir stebėjome bei fotografavome mums neįprastus vaizdus, kad ir siuvėją kerpantį medžiagą čia pat ant gatvės, statybininkus, dažančius didžiulio namo sienas ant virvinių kopėčių, ar griovius kauptukais kasančius vyrus. Mieste išvydome daug Britų imperijos kolonijinio laikotarpio pastatų. Viešbutis „Strand“, Aukščiausiojo teismo rūmai, buvusi Šv. Pauliaus britų vidurinė mokykla yra puikūs minėtosios epochos pavyzdžiai visoje Pietryčių Azijoje.

Užsukome ir į vieną iš šventyklų, kurios viliojo mus savo paauksuotais bokštais ir įmantriai dekoruotu fasadu. Šiaip ne taip išsiaiškinome, jog po šventyklą (įėjimas – 3$/žm.) reikia vaikščioti basiems, o už batų saugojimą teko taip pat susimokėti.

Aplink daug Budos statulėlių, skirtingomis pozomis laikančių rankas, kaip vėliau išsiaiškinome, tai turi tam tikrą prasmę. Po šventyklą slampinėja ne vienas prastokai atrodantis katinas, jau nekalbu apie benamius šunis, kurių šiame mieste apstu. Nesu mačiusi tiek daug ir tokių ligotų, be kojos, be akies, su išvirtusia gimda, atviromis žaizdomis ar nukąstomis ausimis, šunų. Buvo labai nejauku ir liūdna visa tai matyti, o ką jau kalbėti, kai jie artindavosi, norėdami gauti maisto ar atsigerti. Mes jų vengdavome iš tolo, nes nežinia kokias ligas jie platina, o šioje šalyje, tikrai nesinorėtų susirgti.

Pasivaikščiojus po šventyklą, pasukome į nesuvokiamo dydžio turgų, kuriame galima įsigyti visko, nuo pusbrangių akmenų ir jais inkrustuotų papuošalų, iki kosmetikos ar maisto produktų. Kadangi, pirkti neketinome, o ir reikalo nebuvo, juk tai kelionės pradžia, tad kuprines dar spėsim prikimšti lauktuvėmis. Netoliese suradome kavinę, kurioje suvalgėme ledų, tikėdamiesi bent truputį atsigaivinti. Truputį paiilsėję, suskubome ieškoti autobuso bilietų rytdienos kelionei (bilietų kainą jau apytikriai žinojome, nes buvome radę netoli viešbučio, bet nusprendėme dar kartą patikrinti ir kitoje vietoje. Mokomės iš savo klaidų 😉 ) Na, ir ką Jūs manote? Kaip ir reikėjo tikėtis, kainos skyrėsi net šalia vienas kito esančiuose kioskuose. Jos varijavo nuo 12 iki 20 tūkstančių kyjatų. Pasišniukštinėję, bet nieko nepirkę, pasukome viešbučio link. Visai netikėtai atsidūrėme šalia traukinių stoties.

Tai vienas iš TOP objektų, kuriuos reiktų pamatyti, esant šiame mieste, o tiksliau maršrutiniu traukiniu pasižvalgyti po miestą ir jo priemiesčius sėdint vagone. Trijų valandų kelionės kaina vos 1,2 $/ žm. Traukinys buvo pilnas vietinių gyventojų, bet visi vengė atsisėsti šalia mūsų, tad galėjome sau ramiai ir pakankamai plačiai įsitaisyti ant medinių suolų. Langai neatsidarė, bet viduje veikė ventiliatorius, pūsdamas vėsesnį orą. Per šias tris valandas išvydome tiek skurdo, kad pakaks kuriam laikui. Jausmas lyg važiuotume ne priemiesčiais, o pro ištisus kaimus, kuriuose stūkso sukežusios trobelės, jei taip tas būdeles, būtų galima pavadinti, dengtos senais suplyšusiais maišais.

Aplink krūvos šiukšlių ir daugybė plastiko, taip pat keletas įdomesnių pastatų, virš vandens ant pastolių stovinčių namų, ir vienas kitas ūkininkas besidarbuojantis laukuose su kauptuku rankose.

Beskaitydami savo kelionių vadovą po Mianmarą, išsiaiškinome, jog šiuo traukiniu galima pasiekti ir garsiąją Shwedagon pagodą (budistų memorialinis statinys ir relikvijų saugykla).

Nusprendę, jog jau reikia lipti, teko praktiškai iššokti iš judėti pradėjusio traukinio. Taip atsitiko, dėl mano dvejonių, ar tikrai tai yra ta stotelė, kurios mums reikia. Po keleto minučių ėjimo žvyruotomis gatvėmis, išsiaiškinome, jog vis tik, tai buvo ta stotelė, kurios mums ir reikia. Pasisekė, daugiau nieko negaliu pasakyti 🙂 Juk čia neveikia joks google žemėlapis, nėra interneto, kelio ženklai neįskaitomi, o knygoje žemėlapis nėra ypatingai smulkus, kuriame pavyktų surasti visas, net ir pačias mažiausias gatveles. Taigi, pagaliau pasiekus vieną iš pagrindinių gatvių, buvo galima lengviau atsikvėpti, nes jose radome dviejų kalbų lenteles, kurios padėjo susiorientuoti.

Pabuvoję gringais (Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje svetimšalis, nekalbantis ispaniškai) Limoje, nusprendėme ir čia išmėginti savo sėkmę, važiuodami maršrutiniu autobusu. Šis stoja bet kur, stotelių niekur nematyti. Po keleto minučių perpratome sistemą, reikia eiti ten, kur būriuojasi žmonės. Kadangi užrašai, taip pat ir skaičiai, yra rašomi vietine kalba, teko pasinaudoti rankomis ir ženklų bei knygos pagalba susišnekėti su vietiniais gyventojais. Po daugybės šypsenų, ženklų ir pusėtinos anglų kalbos, pavyko atsisėsti į maršrutinį autobusą. Susimokėję K400 išvykome Shwedagon link, kurioje saugomi Budos plaukai ir daugybė įvairių statulėlių, skirtų skirtingoms savaitės dienoms. Čia pat galima pamatyti ir 12 skirtingų gyvūnų, ant kurių galvų žmonės pila vandenį 9 ir 3 kartus, tikėdami, kad jų sugalvotas noras išsipildys. Tiesa, noras turėtų būti susijęs su šeima. Taigi, progos nepraleidome ir mes, sugalvoję norą, užpylėme vandens ant Budos ir šalia esančio gyvūno galvos.

Prie įėjimo teko susimokėti ne tik už batų saugojimą bet ir už medžiagos gabalą, vyriškąjį sijoną, longyji. Kaip vėliau paaiškėjo, šį apdarą reikia mokėti tinkamai susijuosti. To mus išmokė vienas malonus vyras, tiesiog ėjęs pro šalį. Šis nieko nelaukęs greit surišo Giedriui languotą sijoną ir dingo minioje mums nespėjus nė padėkoti. Neilgai trukus prisistatė dar vienas labai malonus vyrukas, neprastai kalbantis anglų kalba. Po keleto minučių paaiškėjo, jog jis yra gidas ir už 10$ gali suorganizuoti mums ekskursiją. Planas pasirodė visai vykęs, o ir nebrangus, tad mielai sutikome su juo kartu pasivaikščioti. Sužinojome kur kas daugiau nei knygoje buvo parašyta, tad investicija pasiteisino 🙂


Adresas: Shwedagon east gate Yangon, 11201, Mianmaras (Birma)

Darbo laikas: 4.00 – 22.00 val., kasdien

Kaina: 8 $/žm.

Interneto svetainė: http://www.shwedagonpagoda.com.mm/

P.S. Laikykitės aprangos kodo – dėvėkite kelnes ar bent jau kelius siekiančius šortus ar sijoną; taip pat tikimasi, kad įėję į šventyklos teritoriją, būsite basi.


Reziumė – Budos relikvijų saugykla yra nuostabi, unikali ir tikrai įspūdinga, ypatingai vakare arba leidžiantis saulei. Auksu dengti bokštai, brangakmeniais dekoruoti varpai atrodė žavingai juodame nakties fone.

Išėję iš šventyklos, nedrįsome pasinaudoti viešuoju transportu, tad susistabdėme taksi automobilį ir pasukome viešbučio link, prieš tai paprašę vairuotojo rekomenduoti gerą užkandinę, kur būtų galima skaniai ir nebrangiai pavalgyti. Deja, kavinė jau nedirbo, tad išlipome prie viešbučio, tikėdamiesi surasti maisto netoliese. Tokių užkandinių buvo ne viena ir net netrys. Jų tikrai daug, bet kuri būtų tinkama mūsų skrandžiams, sudėtinga buvo nuspręsti. Po ilgų dvejonių nusižiūrėjome vieną įstaigą ir jau ketinome į ją užsukti, kai visai netikėtai priešais akis šmėstelėjo kažkoks šešėlis, lyg tai didžiulė žiurkė netoli mudviejų kojų prabėgo. Aš žinoma, išsigandau ir jau ėmiau verkšlenti, kad eitume atgal, bet Giedrius mane įtikino, jog man pasivaideno, kad ten, matyt, buvo eilinis katinas. Taigi, sukaupusi visą drąsą, pajudėjau kavinės link, kol neišvydau padavėjo, su šluota rankose, mėginančio lauk išvyti didžiulę žiurkę. Žinoma, kaip ir priklauso visiems bijantiems pelių, žiurkių ir panašių padarų, ėmiau rėkti, verkti ir drebėti. Puoliau į gatvę šaukdama, kad aš čia nė kojos nekelsiu, taip prajuokindama vietinius gyventojus. Galų gale, teko pasitenkinti keletu gatvėje nusipirktų vaisių. Iki pat viešbučio, krūpčiojau nuo menkiausio krebždesio ir nepaleidau Giedriaus rankos net atvykus į vietą.

Žinau, kad tokių situacijų gali būti ir daugiau, bet daugiau drąsos man neatsirado, priešingai. Visa ta jų kanalizacija po kojomis, uždengta tik betoninėmis plokštėmis, kurios juda ir yra su daugybe skylių, manęs nežavėjo ir norėjosi kuo greičiau iš čia sprukti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.