Mese Verde NP (6 diena)

Kolorado valstijoje pati įspūdingiausia vietovė yra tarp 2600 m. aukščio Mesa Verdės (Mesa Verde) plokščiakalnių ir žemiau esančių (nuo 200 iki 600 m. aukščio) kanjonų su kyšančiomis sienomis. Čia anasaziai sukūrė tipiškus „namus uolose“ (cliff dwellings), iškaltų uolų įgaubimuose ir po uolinių šlaitų stogais. Vėliau, XII a., kaimuose imta statyti mūriniai pastatai su medžio uždangomis, apdrėbtomis purvu, sudaryti iš dviejų ar trijų aukštų ir esantys priešais bendrąjį kiemelį, kurio dalį užimdavo kivos.  („Didžioji paslapčių knyga“, 174 p., 2004)

Ankstyvas rytas, miegoti toliau neįmanoma, nes nosys baigia nušalti, tad norėjosi lyst lauk iš palapinės ir pradėt krutėti, kad bent šiek tiek sušiltų kūnas. Pasirodo, naktį temperatūra buvo nukritusi iki – 50 C. Palapinė pasidengusi šerkšnu, kaip ir mašinos langai, žolė ir medžiai. Didžiausia bėda, kad parduotuvėje neradome puodo, tad negalėjome net arbatos išsivirti. Na, bet saulė po truputį kilo, oras darėsi šiltesnis, o su kylančia temperatūra gerėjo ir mūsų nuotaikos.

Atvykę į lankytojų centrą nusipirkome bilietus į garsųjį Balkono namą (Balcony House) kartu su gido paslaugomis. Tai dviaukščiai tinkuoti pastatai, išdėstyti greta plataus kiemo ir sutvirtinti skiriančiuoju 200 m. ilgio parapetu. Kambarių plotas nuo 6 iki 8 m², o kivas rodo žemės paviršiuje esančios apvalios akmens struktūros. Centro darbuotojams padalinus žemėlapius ir suteikus  reikiamą informaciją apie lankomus objektus, kuriuos galima pamatyti savarankiškai, pasivaikščiojome po muziejų ir pažiūrėjome filmą. Tai puikus įvadas norint geriau pažinti išnykusias gyvenvietes. Išgėrę po puodelį kavos greta esančioje kavinėje, leidomės į pirmąjį šios dienos žygį.

Be nuostabios gamtos, uolų, kanjono ir augalų šioje vietoje gausu architektūrinių paminklų, kurie kadaise vietinių indėnų gentims jie buvo namais. Kai kurie jų turėjo net po 500 kambarių. Vaizdai atėmė amą ir kaskart vis labiau žadino vaizduotę. Apžiūrėję pirmąjį objektą – Medžio namą (Tree house), leidomės link uolinių raižinių, kurie dengia oksiduotas smiltainio sienas ir atskirus riedulius.

Takas tęsėsi apie 5 kilometrus. Minėtieji raižiniai aiškiai matomi ir yra puikiai išsilaikę. Čia vaizduojami žmonių siluetai, anot legendos, stebintys praeinančius keliautojus ir saugantys tikruosius šių žemių šeimininkus ir jų namus.

Įveikę nepaprastai gražų maršrutą ir lengvai pasivaikščioję, pradėjome savo naująjį žygį į Balkono namą (Balcony House). Pasak gido, ši pastato struktūra yra 80 proc. natūrali. Keletą laiptelių palypėjus žemyn, vėl turėjome lipti, tik šį kartą kopėčiomis, jomis taip pat naudojosi ir vietiniai gyventojai, norėdami patekti į savo namus arba į kambarį esantį šiek tiek aukščiau.

Dauguma kasdienių darbų buvo atliekami priekiniame kieme. Vasarą laužai buvo naudojami maistui gaminti, o žiemą, kai gyvenamasis plotas buvo drėgnas ir nepatogus, laužai degė visame kaime. Aprūkusios sienos ir lubos yra geras to įrodymas. Senieji gyventojai daug laiko praleido rinkdami maistą. Daugelį produktų jie užsiaugindavo patys, bet papildomai rinko kukurūzus, pupeles ir moliūgus, medžiojo elnius, triušius, voveres ir kt. gyvūnus.  Jų vieninteliai prijaukinti gyvūnai buvo šuo ir kalakutas. Pats darbymetis, kaip ir šiandien, vykdavo rudenį. Derliaus nuėmimas čia pat. Kai kurie vyrai vis dar renka varpas po pjūties, kol kiti krauna javus ant stogų ir juos džiovina. Tai buvo jų atsargų sandėliai, kuriuos prižiūrėdavo žvarbios žiemos metu ir netgi vienerius ar dvejus metus, jei tuo metu būdavo sausra. Moterys lipdydavo puodus ir juos puošdavo įvairiais raštais, taip pat maldavo grūdus. Na, o vaikai lakstė aplink ir klausėsi senolių pasakojimų. Laimei, vietiniai gyventojai visas savo šiukšles mesdavo čia pat. Maisto likučiai, sudužę puodai, nebetinkami naudoti įrankiai, bet kas, kas tuo metu buvo nereikalinga, buvo išmetama.  Todėl apie tai, kuo tie žmonės vertėsi, kaip gyveno, mokslininkai sužinojo būtent iš minėtųjų šiukšlių „kalnų“. („Didžioji paslapčių knyga“, 176 p., 2004)

Sunku net įsivaizduoti tokį gyvenimo būdą, sudėtingą ir rodos neįmanomą, bet kartu originalų. Nė nepastebėjome kaip greitai prabėgo laikas, o mūsų ekskursija ėjo į pabaigą. Norint grįžti į pradinį tašką, teko ne tik aukštomis kopėčiomis lipti, bet ir šliaužti pro siaurą tarpelį (46 cm). Pilni įspūdžių ir paskatinti noro plačiau patyrinėti šią unikalią teritoriją, suskubome apvažiuoti Mesa Top Loop Drive. Šioje teritorijoje, 6 mylių atstumu išsidėstę skirtingo laikmečio architektūros objektai, nuo senųjų namų po žeme (pithouse) iki namų olose (cliff dwellings), kurie puikiai atspindėjo vietinių indėnų pokyčius.  Taip mums bestoviniuojant prie kiekvieno objekto, pamažu ėmė leistis saulė, o su ja atėjo ir nelauktai žvarbus vėjas bei nukritusi oro temperatūra.

Nenorėdami dar kartą nušalti savo nosių, sugalvojome keletą šimtų kilometrų pavažiuoti į pietvakarius, Didžiojo Kanjono (Grand Canyon) link. Deja, ne viskas taip paprasta kaip pasirodė nuo pat pradžių. Motelių pravažiavome ne vieną ir ne du, bet jie buvo pilni, niekas neįsileido arba baisiai daug kainavo, pvz. visai neišvaizdus kambarys, kažkokiame kaime buvo 110 USD be mokesčių. Ar galite tuo patikėti? Žinoma, kad mes tokio pasiūlymo atsisakėme, todėl paieškas teko pratęsti. Aplink jau buvo tamsu, nors į akį durk. Mašinų nedaug, vos keletas, tad nebuvo sudėtinga vairuoti, turint galvoje, jog priešais atvykstančių automobilių žibintai labai jau akindavo. Buvau nusiteikusi kažkur pakelėje sustoti ir mašinoje pernakvoti, o ryte toliau tęsti kelionę. Deja, vyras tam prieštaravo, tad teko toliau leistis į nežinomybę ir mėginti savo laimę. Po gerų keleto valandų vairavimo, atvykome į Oljato village. Jau pačioje pirmoje sankryžoje didelė iškaba su viešbučio pavadinimu viliojo užsukti. Kambario kaina buvo 109 USD, tad dar mėginome derėtis, juk atvykome po vidurnakčio, bet nieko nepešėme. Registratūros darbuotojas tik paminėjo, kad ir taip pigiai gavome kambarį (standartinė jo kaina 160 USD.), kuris, beje, paskutinis. Na, kas mums beliko. Neturėjome kitos išeities, tad nuleidę galvas  susimokėjome už nakvynę ir suskubome apžiūrėti savo apartamentų. Ir ką Jūs galvojate? Tai tikrai buvo apartamentai. Dvi karališko dydžio lovos, TV, balkonas, lygintuvas, spintos, kavos aparatas ir t.t. Per medaus mėnesį tokio kambario neturėjome!


Papildoma informacija:

Amerikos parkų paso kaina – 80$, kuris leidžia nemokamai vykti į visus valstybinius parkus, tačiau papildomos paslaugos, kaip stovyklavietės, automobilių stovėjimo aikštelės nėra nemokamos. Kasmet, JAV, balandžio 18 – 20  dienomis vyksta valstybinių parkų atvirų durų dienos, kai visi žmonės į juos įleidžiami nemokamai.


 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.