Didysis kanjonas II (9 diena)

Nesitikėjau, jog kojas maus dar stipriau, nei vakar. Diena prasidėjo tvarstant žaizdeles bei klijuojant pleistrus ant kulkšnių ir beveik visų pirštų. Sveikų liko vos trys. Skausminga procedūra, bet norint šiandien kur nors išsiruošti, reik tai padaryti.

Planuoti 12 km virto į 9,6 km. Džiugu, jog bent tiek pavyko įveikti. Daugelis čia atvykusių turistų renkasi vos vienos valandos žygį pirmyn ir atgal per daug nesivargindami ir palengva pasivaikščiodami. Na, ne mums šis maršrutas, tai faktas. Taigi, kartu su pažengusiais žygeiviais leidomės gilyn, Kolorado upės link.

Norint pasiekti vandenį reikia su savimi turėti palapinę, nes per vieną dieną to padaryti neįmanoma. Tad pasirinkę tarpinį variantą, po truputį, niekur neskubėdami leidomės smėlėtu takeliu į apačią. Saulė dar nebuvo pakilusi į zenitą, tad ir ėjimas nebuvo toks sudėtingas, juolab, kad visą laiką leidomės į apačią. Prabėgus dviems valandoms, pasiekėme kalnų trobelę, kur buvo įrengti tualetai, geriamo vandens čiaupai, puikus pavėsis nuo vis kaitriau šviečiančios saulės ir daugybė VOVERIŲ.

Rašau didžiosiomis raidėmis, nes jos man kėlė siaubą, priminė mažas peles su pūstomis uodegomis. Be to, nuolat tykojo kada kur kokį kąsnelį nugvelbti iš užsižiopsojusio keliautojo. Jei nesidairysi aplink, tai jos tau ir iš rankų pagriebs riešutą, duonos riekę ar sausainį. Saugumo vardan, aplink stovi ne vienas įspėjamasis ženklas apie draudimą maitinti voveres, nes pastarosios gali įkąsti. Buvo tokių atvejų, kai žaizdas teko netgi susiūti. Taigi, būkite budrūs!

Gerai pailsėjus ir kaip niekad skaniai suvalgius avokadus teko sukti atgal, o tiksliau lipti aukštyn. Saulė pasiekė zenitą ir šešėlio, kur būtų galima nuo kaitrių jos spindulių bent trumpam pasislėpti, nebuvo. Kilo dulkės, takeliai darėsi vis statesni, o nuotaika po truputį niaukėsi. Stoviniuoti teko dažnai ne vien dėl jaučiamo nuovargio, bet ir dėl pėdų skausmo, kuris su kiekviena minute vis intensyvėjo.

Džiugu tai, jog Giedrius nebuvo paniurėlis kaip kad aš ir jokia saulė ar dulkės jo nuotaikos nesugadino. Taip palengva, vis prisėsdami ant akmens, maždaug per tris valandas pasiekėme viršų. Džiaugsmo ašarų nebuvo, malonumo šūksnių taip pat, o veiduose vis dar matėsi nuovargis. Mintys nebuvo pačios šviesiausios.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.