San Sanfrickas II (15 diena)

Šiandien turėjome vykti į Kraterio ežero (Crater lake) NP, esantį 1 882 metrų aukštyje virš jūros lygio. Deja, šiuo metu Oregono valstijoje vis dar žiema, sniego pusnys iki kelių, o ir temperatūra ne pati maloniausia. Dėl šių ir kitų priežasčių pakoregavome savo kelionės planus. Nusprendėme aplankyti Alkatraso sunkiųjų darbų kalėjimą.


Kaina: 30$/žm

Adresas: Golden Gate National Recreation Area , B201 Fort Mason , San Francisco, CA 94123, JAV (keltas išplaukia iš 33 prieplaukos)

Darbo laikas: 8.45 – 20.30 val. nuo ketvirtadienio iki pirmadienio, 8.45 – 18.15 val. antradieniais ir trečiadieniais

Interneto svetainė: https://www.nps.gov/alca/planyourvisit/fees.htm


Dar vakar nusipirkome bilietus, nes mėginti laimę šiandien, būtų buvę beprasmiška. Taigi, susikrovę daiktus atgal į kuprines, o šias į mašiną palikome tikrai jaukų viešbutį, įsikūrusį visai netoli prieplaukos. Žinoma, kaip ir reikėjo tikėtis, automobilių stovėjimo aikštelių kainos buvo milžiniškos, 50 ir daugiau dolerių už visą dieną. Kadangi, daug pinigų šiam reikalui negalėjome skirti, teko sukti ne vieną ratą po kinų kvartalą, kol visai netikėtai lyg iš niekur nieko pasirodė didelis užrašas, skelbiantis apie laisvą vietą automobiliui požeminiame garaže už 15 $. Nieko nelaukę, pasukome garažo link, kur mus pasitiko itin malonus kinas. Šis automobilį pasisiūlė pastatyti pats, nes tokioje ankštoje vietoje, matyt, galioja tam tikra tvarka, kurią žino tik šios vietos savininkas. Automobiliai gražiai išrikiuoti keliomis eilėmis vienas paskui kitą, beveik nepaliekant jokių tarpų. Tokia netikėta transporto priemonių dėlionė priminė loginį žaidimą „Tetris“ kurio tikslas – be jokių tarpų iš krentančių figūrų sukrauti pilną horizontalią eilę. Tik vietoj krentančių figūrų čia buvo automobiliai. Sėkmingai pasistatę savo transporto priemonę, išsiruošėme Žvejų prieplaukos link, kur kas pusvalandį, kaip gerai suteptas laikrodis, kursavo keltai, gabenantys smalsius turistus į Alkatraso salą. Žinant, jog šioje šalyje gamtos apsaugai yra skiriama labai daug dėmesio, nereiktų stebėtis, jog visi keltai buvo varomi vien saulės ir vėjo energija. Taip pat siekiant išsaugoti salą švarią, priešpiečiauti galima tik tam skirtoje vietoje, visur kitur valgyti draudžiama.

Pats Alkatraso kalėjimas, architektūriniu požiūriu, nieko neišsiskiriantis iš kitų, tačiau apie jį  sklandančios legendos ir baimę sėjančios istorijos, šią vietą daro itin paslaptingą. Visų pirma, reiktų paminėti, jog saloje ne visą laiką veikė kalėjimas. 1850 m. Alkatrasas buvo karinis fortas, skirtas apginti San Francisko miestą nuo priešų.

Taip pat čia buvo įrengtas karinis kalėjimas, kuris nuo 1934 m. buvo reorganizuotas į sustiprinto rėžimo federalinį kalėjimą, kuriame kalėjo patys pavojingiausi to meto JAV nusikaltėliai. Vienas iš jų buvo Al Kaponė (Alphonse Gabriel Capone), garsiausias Amerikos gangsteris, kuris Sausojo įstatymo metais (2 ir 3 deš.) organizavo prekybą alkoholiu. Į kalėjimą Al Kaponė pateko dėl vengimo mokėti mokesčius. Dėl brangaus išlaikymo, 1963 m. Alkatraso kalėjimas buvo uždarytas. Iš salos išvykus paskutiniams naujakuriams, čia atsikraustė vietinės indėnų gentys. Šios okupavo salą dvejiems metams, paskelbdamos ją visų indėnų žeme. Tokiu būdu žmonės mėgino pasipriešinti Amerikos vyriausybei, pastarajai nusprendus atimti indėnų gentims priklausančias žemes, o žmones perkelti į tam skirtus rezervatus. Šią salą indėnai paliko tik tuomet, kai buvo pasiektas susitarimas ir pradėtos grąžinti jiems priklausiusios žemės. Šiandien ši sala su joje likusiais pastatais, kareivinių sodais, puikiais gėlynais, kuriuos kažkada puoselėjo ir prižiūrėjo kareivių žmonos, ir gausybe perinčių paukščių, yra saugoma valstybės (nuo 1972 m. tapo nacionaliniu paminklu).

Pastatų sienos išmargintos indėnų genčių patriotiniais šūkiais, itin mažos kalėjimo kameros, tušti, bet vis dar šiurpą keliantys, koridoriai,  aukšta tvora apsuptas kiemas dar ir šiandien mena tuos laikus, kai šioje vietoje virė savotiškas  gyvenimas, pilnas disciplinos ir žiaurių nutikimų. Kartu su audio gidu, žingsnis po žingsnio, kamera po kameros, dairantis po valgyklą, kuri, beje, buvo pati pavojingiausia kalėjimo vieta, dėl didelio skaičiaus vienoje patalpoje susirinkusių nusikaltėlių,  ginkluotų metaliniais įrankiais, ilgus ir tamsius koridorius klausėmės istorijų. Buvo galima išgirsti šūksnius, rietenas, sirenas, šūvius, grotas daužančius prižiūrėtojus, o tai kėlė siaubą. Vaizduotė įsisismarkavo, jog darėsi baugu užeiti į vienutę, kurioje už nepaklusnų elgesį buvo atliekamos bausmės. Kiekvienas kalinys turėjo tam tikrą taisyklių sąrašą, kurio privalėjo laikytis. Jei buvo gerai elgiamasi, jie gaudavo gerą maitinimą, teisę skaityti knygas, išeiti į kiemą, vos du kartus per savaitę, turėti muzikos instrumentą ir pan. Sakoma, jog kiekvienas Alkatrazo kalėjimo kalinys perskaitė daugiau knygų, bibliotekoje, jokių romanų ar panašaus pobūdžio knygų tiesiog nebuvo, nei bet kuris laisvėje gyvenantis žmogus.

Alkatrazas buvo sustiprinto režimo kalėjimas, iš kurio pabėgti nebuvo galima, nors bandymų buvo daug. Deja, tai netiesa. 1962 m. F. Morisas bei du broliai Anglinai savos gamybos šaukštu iškapstė ventiliacijos angas kamerose, kurios vedė į pakankamai plačius kanalizacijos koridorius, ir, vamzdžiais pakilę į viršų, surado išėjimą per stogą. Kaliniai nuo drėgmės suminkštėjusį cementą savo kamerose krapštė kai kalėjime buvo leidžiama groti muzikos instrumentais – taip jie galėjo dirbti nekeldami triukšmo. Naktį pasprukę iš kamerų jie po antklodėmis paliko iš anksto pasigamintas „savo“ galvas, taip prižiūrėtojai manė, kad jie visą naktį guli lovose. Pasiekę salos krantus, bėgliai iš pasivogtų apsiaustų nuo lietaus pasigamino plaustą ir pasileido link San Fransisko. Kalinių pasigesta tik ryte. Plausto liekanos rastos prie netoliese esančios Angelų salos, niekas nežino, ar jie pasiekė miestą. Yra keletas versijų, vieni mano, kad jie paskendo, kiti – kad sėkmingai pabėgo į Meksiką, nes kalėdami mokėsi ispanų kalbos.

Po tokių baisių istorijų, norėjosi kuo greičiau eiti lauk. Pusdienis prabėgo greit, tad vos tik pasirodė pimasis keltas, suskubome atgal į San Francisko miestą. Šį kartą mūsų kelias veda link Shoshone krioklių, vietinių gyventojų vadinamosios mažosios Amerikos Niagaros.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.