Nacionalinis Rašmoro kalno Memorialas (22 diena)

Nors šiandien yra darbo diena ir atrodo gatvėse turėtų šurmuliuoti daugybė žmonių, jų nematyti. Net keista. Kelionių gido po Ameriką ir navigacijos pagalbos dėka atvykome į Rapid City senamiestį.  Čia mūsų jau laukė 43 Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentai. Buvo labai įdomu juos visus pamatyti vienoje vietoje, pačiupinėti, apkabinti, pasimatuoti ūgius ir sužinoti jų istorijas.

 


Interneto svetainė: https://www.visitrapidcity.com/things-to-do/city-presidents/


Pasivaikščiojus tuščiomis gatvėmis ir pasižvalgius po miestą, išvykome Rašmoro kalno (Mount Rushmore) link. Geras pusvalandis ir mes jau vietoje.


Kaina: nemokamas, bet automobilio stovėjimo vieta kainuos 10$

Adresas: 13000 Highway 244, Building 31, Suite 1, Keystone, SD 57751, USA

Darbo laikas: 5.00 – 23.00 val., kasdien

Interneto svetainė: https://www.nps.gov/moru/index.htm


Paminklas vienijantis keturis lyderius (George’as Washingtonas, Abrahamas Lincolnas, Theodoras Rooseveltas, Thomas Jeffersonas), kurie vedė tautą nuo kolonijų laikų iki pat XX amžiaus yra gausiai lankomas. Tai savotiškai šventa vieta kiekvienam Amerikos piliečiui. Pirmasis prezidentas G.Washington’as vadinamas Jungtinių Valstijų tėvu. Per dvi jo valdymo kadencijas susiformavo dauguma JAV taisyklių ir tradicijų, gyvuojančių iki šiol. T. Jeffersonas – vienas svarbiausių nepriklausomybės deklaracijos autorių, vadovavęs šaliai dvi kadencijas. Šešioliktojo prezidento A. Lincolno nuopelnas – 1863 metų sausio 1 dieną panaikinta vergija. Tai dar vienas žingsnis į demokratiją ir vienas pagrindinių dalykų per visą šalies istoriją. T.Rooseveltas yra dvidešimt šeštasis Amerikos prezidentas, respublikonas, valdęs praėjusiame amžiuje (1901-1909) pradėjo Panamos kanalo tiesimą.

Nedideliame muziejuje buvo pasakojamos istorijos ir demonstruojami filmai apie skulptoriaus Gutzono Borglumo idėją sukurti paminklą JAV demokratijai, vykdomus darbus ir jų specifiką. Paminklas buvo pradėtas 1927 m. rugpjūčio 27 d. ir tęsėsi net 14 metų: prireikė beveik septynerių metų prezidentų veidams išraižyti ant kalno, o likę septyni metai buvo skirti lėšų rinkimui.

Atvirai pasakius, buvome labai nustebę matydami taip nuoširdžiai besidžiaugiančius Amerikos piliečius, matėme ne vieną ašarą, riedančią jų akyse ir nejučia susimąstėme, ar bent vienas Lietuvoje esantis paminklas galėtų sukelti šitiek emocijų, abejoju. Gaila, jog tas nuoširdus patriotiškumas glūdi giliai mūsų širdyse. Galbūt vieną dieną visa tai pasikeis, ir Gedimino bokštas, Trakų pilis, Kernavės piliakalnis ir kt. šalies istoriją menantys simboliai taps vietomis, kurias trokš aplankyti kiekvienas lietuvis.

Kadangi mus laikas spaudžia, o tai jau tapo įprasta šioje kelionėje, mums reikia skubėti nakvynės vietos link. Šį kartą tai nebus viešbutis. Buvome originalūs ir nusprendėme naktį praleisti namelyje ant ratų. Saulei leidžiantis už horizonto pagaliau atvykome į vietą. Aptvertoje teritorijoje stovėjo keletas namelių, deja žmonių nesutikome. Registratūra jau seniai nedirbo. Tik ant durų kabantis baltas popieriaus lapas su jame ranka pieštu žemėlapiu mus informavo, kur reiktų važiuoti toliau ir ką daryti. Apsisukome ir pagal visas tame lape nurodytas instrukcijas, susiradome vietą, kur turėjo stovėti mūsų namelis ant ratų. Deja, namelio nebuvo, laužavietės ir suoliukų taip pat nebuvo, tik elektros lizdas. Nesupratęs, kas čia ką tik atsitiko, nebyliai pasukome išvažiavimo link. Juk nemiegosime po žvaigždėmis, kad ir kaip tai romantiškai beskambėtų. Naktimis šiose vietose dar vėsu, o prisiminus ne itin malonų šaltį, kausčiusį visą kūną Mesa Verdės nacionaliniame parke, nebesinorėjo dar kartą to patirti. Pasirodo, užsisakėme vietą nameliui ant ratų, o ne patį namelį, nors interneto svetainėje apie tai nebuvo nė kalbos. Tad pinigus po keleto dienų mums grąžino. Ką daryti? Nežinome nė į kurią pusę sukti, juk esame kažkokiame kaime, kur viešbučių nė su žiburiu nerasi. Visai netikėtai, netoli nuo pagrindinio kelio išvydome labai prastai atrodantį motelį, užsukę ten nieko nepešėme. Tiesą pasakius, nieko nesupratome, ką mums norėjo pasakyti nuo žolės apsvaigęs motelio savininkas, o galbūt registratūros darbuotojas, su savo draugais, bekepantis mėsą. Todėl apsisukome ir važiavome kur akys mato. Mums pasisekė, po gero pusvalandžio, netoli Colorado Springs’o stovėjo viešbutis, kuriame gavome laisvą kambarį. Kainavo jis 79$, bet ką darysi, teko susimokėti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.