Didžiųjų Smėlio kopų NP (24 diena)

Aukščiausias smėlio kopas Jungtinėse Amerikos Valstijose iš visų pusių supa įvairialypis kraštovaizdis. Pelkės, pievos, tankūs spygliuočių ir drebulių miškai, aukštikalnių ežerai ir tundra, kuriuos galima pamatyti žygiuojant nacionalinio parko teritorija ir stebint laukinę gamtą.

Kopos yra iškilusios daugiau kaip 213 metrų virš San Luiso slėnio, tarp Rio de Grande ir Sangre de Cristo kalnų. Didžiojo Smėlio kopų nacionalinis parkas buvo įkurtas 2004 m. Kitaip nei kitos smėlio kopos, šios yra labai tvirtos ir išlaiko nekintamą pavidalą. Po jomis išlieka daug drėgmės. Taip yra dėl to, nes kopos tarsi kempinės susiurbia vandenį iš aukštutinių vandens baseinų ir netoliese esančių upeliukų.


Kaina: 15$

Adresas: 11999 State Highway 150, Mosca, CO 81146, USA

Darbo laikas: 24/7

Interneto svetainė: https://www.nps.gov/grsa/index.htm


Po gerų 4 valandų kelio automobiliu, kuris po truputį ima įgristi, mes pasiekėme garsiąsias smėlio kopas. Priešais nesirikiavo eilės automobilių, kaip kad Didžiajame kanjone, todėl lengvai ir greitai susiradome laisvą vietą automobiliui pastatyti. Vos tik išlipus lauk, mus pasitiko gana stiprus vėjas, todėl darėsi žvarbu. Nieko nelaukę pasukome kopų link. Norint jas pasiekti, kiekvienas lankytojas turi pasiraityti kelnes, tikrąją ta žodžio prasme. Kopose yra Medano upelis – nedidelė sniego maitinama versmė, ištekanti iš Sangre de Cristo kalnų ir pavasarį srūvanti palei rytinį kopų pakraštį. Ne visi išdrįso leistis į tokią avantiūrą, bet tie, kurie išdrįso buvo apdovanoti nuostabiu reginiu. Nors upelis ir nebuvo labai didelis, vanduo itin stipriai gėlė kojas. Pasiekus krantą, o smėlio kopoms artėjant, imi suprasti kokios dydžio jos yra iš tiesų. Priešais akis plyti vėjo supustyti smėlio kalnai, nepabijokim to žodžio. O norint pasiekti viršūnę, prireikė nemažai pastangų ir laiko. Kylant aukštyn, stiprėjo vėjas, veidą it kokiais aštriais smeigtukais badė smiltys, o kojos linko kaip niekada ir nuolat slydo einant kopų kraštu. Su kiekvienu žingsniu artėjome prie pasakiško grožio kraštovaizdžio, kuris privertė trumpam sustingti ir tiesiog mėgautis akimirka, stebint viską aplink. Sniegu nuklotos kalnų virtinės, aplink gausybė smėlio, pašėlusiais švilpiantis vėjas ir tolumoje, kažkur apačioje, mažyčiai žmogeliukai, besidairantys aplink.

Taip mums bevaikštant po Didžiąsias Smėlio kopas, nepastebėjome, jog laikas prabėgo lyg akimirka, mielai čia dar pabūtume, bet … Leidimasis į apačią nebuvo toks sudėtingas. Vėjas mums buvo palankus, ėmė pūsti į nugaras, tad greit pasiekėm Medano upelį. Šį kartą vandeniu bristi buvo kur kas lengviau ir tai nesukėlė jokių nepatogumų, na išskyrus tiek, kad kojos buvo šlapios. Dar keletai akimirkų stabtelėjome, jog galėtume atmintyje užfiksuoti šį vaizdą ir nusausinę kojas, grįžome prie automobilio. Šį kartą iki nakvynės vietos nereikėjo vykti itin toli. Vos už pusvalandžio kelio, netoli greitkelio yra motelis, kuriame praleisime naktį. Kadangi dar turėjome šiek tiek laiko, o ir nuotaikos buvo visai neblogos, nusprendėme, jog pasinaudosime Vytaro Radzevičiaus patirtimi ir pasigaminsime ką nors lietuviško. Ilgai nė nereikėjo galvoti, juk kas gali būti lengviau ir skaniau nei visų taip mėgstami šaltibarščiai. Beliko susirasti tinkamą parduotuvę. Mūsų džiaugsmui, vakarienė, su šiokiu tokiu amerikietišku prieskoniu, gavosi puiki 😀

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.