Selinunte (VII diena)

Staigmenos ir iššūkiai nesiruošė palikti ramybėje. Iš pat ankstyvo ryto, einant pro vartelius, ta miela moteriškė paprašė susimokėti už kambarį, nors mes tai padarėme dar prieš keletą savaičių, būdami Lietuvoje.

Parodę dokumentus ir išrašą, jog jau sumokėta už suteiktas paslaugas, ši labai nustebo pamačiusi, pasak jos, menką sumą, už tokius „puikius“ apartamentus. Pasirodo, moteris turėjo tarpininką, kuris viską organizavo, deja, kaip ir buvo galima tikėtis, vyras su kuriuo taip maloniai vakar bendravome nesiteikė atsiliepti į skambučius. Iš keblios padėties teko suktis nemokant italų kalbos. Giedrius stipriai įpyko, matyt, tam įtakos turėjo vakar vakaro „nuotykiai“ ir net nesiruošė mokėti nė vieno papildomo cento. Šiaip ne taip mums pavyko išsiaiškinti, jog moteris pageidauja gauti dar tiek pat pinigų, kiek jau buvome sumokėję. Ilgai ginčijomės, kol galų gale mudu su vyru  susipykome. Atidaviau tuos nelemtus pinigus ir atsiprašiau už sukeltus nepatogumus. Ši vargšelė net apsiverkė ir nebežinojo nė ką sakyti ar daryti, nes jautėsi apgauta. Gaila, kad viskas taip susiklostė, bet nieko čia nepakeisi, yra kaip yra.

Vos už pusvalandžio kelio vakarų kryptimi, ant Viduržemio jūros kranto įsikūręs nedidelis žvejų kaimelis, garsėjantis įspūdingais senovės Graikijos miesto griuvėsiais traukė mūsų žvilgsnius. 628 m. pr. Kr. įkurta gyvenvietė keletą amžių sėkmingai klestėjusi, 250 m. pr. Kr. kartaginiečių buvo nušluota nuo žemės paviršiaus.


Kaina: 6 Eur

Adresas: Via Selinunte, 91022 Castelvetrano TP, Italija

Darbo laikas: 9.00 – 18.00, kasdien (žiemos sezono metu iki 16.00 val.)


Dar kartą šioje kelionėje buvome priversti savo problemas spręsti čia pat vietoje, juk niekur nedingsi. Automobilyje vyravo įtampa, kurią pajuto net mažasis mūsų keliautojas. Iki pat Selinuntės Archeologijos muziejaus mudu su vyru nesišnekėjome. Tikslo link artėjome palengva, kiekvienas su savo mintimis ir pamąstymais apie šios dienos ir galų gale visos kelionės įvykius, kažkur fone skambant itališkai muzikai. Senovės Graikijos miesto griuvėsiai ne taip stipriai žavėjo, o ir negalėjo, juk nuotaika nė nebuvo tam tinkama. Dar kurį laiką susukę nosis vaikščiojome po parką. Spiginanti saulė, alinantis karštis, zyziantis mažylis ir nedidelis kiekis vandens privertė apsisukti. Ta mirtina tyla varė iš proto, tad pradėjome tirpdyti ledus, skyrusius mus pastarąsias dienas. Pamynę savo principus, susitaikėme ir taikiai užbaigėme paskutinius savo kelionės kilometrus.

Kad ir kaip būtų gaila, atėjo laikas važiuoti namo. Tas širdį apėmęs jausmas buvo dvilypis, iš vienos pusės, beprotiškai norėjosi grįžti į sodriai žalia spalva pasidabinusią Lietuvą, tokią maloniai gaivią ir vėsią, nes alinantis ir visas jėgas, o kartu ir kantrybę pasiglemžiantis, karštis varė iš proto. Kita vertus, tai nuostabi šalis, pilna daug neatrastų ir dar nepažintų vietų, žmonių, skonių ir spalvų. Galbūt vieną dieną čia dar sugrįšime, juk ką gali žinoti, kur tas likimas mus nuves …

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.