Tokyo (II diena)

Keliauti į „Tekančios saulės šalį“, tokią brangią ir tokią paslaptingą nusprendėme vykti dėl keleto priežasčių. Viena iš jų buvo tai, jog Giedrius kartu su savo kolegomis iš Aikido klubas „Aidas“ keletą dienų atliks praktiką pagrindinėje Aikido Aikikai būstinėje, įsikūrusioje Tokijo mieste.

Matyt, daugelis žinote, jog šis kovos menas atsirado būtent Japonijoje. Pirmasis tai pradėjo daryti Morihei Ueshiba (1920 m.). Anot Aikido įkūrėjo, tai – taikos menas, kurio pagrindą sudaro harmonija (ai), energija (ki) ir kelias (do). Būtent kario kelias šiandien yra klaidingai interpretuojamas. Tai nereiškia, jog galite žudyti ir naikinti viską iš eilės. Tie, kurie viso to siekia konkuruodami ir trokšdami būti geresni už kitus, daro didelę klaidą. Sužaloti, įskaudinti ir griauti yra pats blogiausias dalykas, kurį žmogus gali padaryti. Tikrasis kario kelias yra užkirsti kelią tokiam elgesiui. Reikia mokėti priimti visatos dvasią, išlaikyti pasaulio ramybę, teisingai kurti, saugoti ir ugdyti visas būtybes gamtoje. Būtent dėl šių esminių dalykų, vis daugiau žmonių užsiima Aikido praktika.


Interneto svetainė: http://www.aikikai.or.jp/eng/aikido/about.html


Taigi, pirmoji treniruočių diena prasidėjo. “Penkta valanda ryto, žmona su mažuoju vis dar saldžiai miega, o aš kraunuosi daiktus į krepšį ir skubu į Hombu Dojo. Akys vis dar lyg žvyro pripiltos, o pasikeitusi laiko juosta jėgų neprideda. Japonija nebūtų Japonija, jei 6 val. ryto sporto salė nebūtų pilna žmonių. Priešingai nei mums, vakariečiams, keltis anksti ir pradėti dieną mankšta nesvarbu savo kambaryje, parke ar sporto salėje, čia yra įprasta. Užsiėmimus veda aukščiausio meistriškumo mokytojai, tokie kaip Moriteru Ueshiba Doshu, Aikido įkūrėjo proanūkis ir kt.

Salėje beprotiškai tvanku, sudėtinga tolygiai kvėpuoti, jėgos senka kur kas greičiau nei įprastomis sąlygomis Lietuvoje. Partneriai puikūs, noriai ir entuziastingai dirba, niekas nesikalba, visi susikaupę. Pasibaigus treniruotei, prireikė net keleto valandų, kol atgavau kvapą ir normalią veido spalvą.

Išėjus į lauką, buvo smagu stebėti bundantį ir naujai dienai besiruošiantį miestą. Oras puikus, šilta, saulė po truputį lenda iš už debesų. Pavasaris Japonijoje toks pats gražus kaip ir bet kuriame kitame pasaulio krašte. Raudonis dingo lyg niekur nieko, nors dar ilgai troškino, tad vandenį gėriau „kibirais“. Grįžus į nediduką namelį, kuriame praleidome naktį, nesitikėjau, jog šeimyna miegos. Pasirodo, jie vis dar aklimatizuojasi, pūtė į ūsą ir nė nekrustelėjo pravėrus duris. Prireikė nemažai pastangų, kol pagaliau išverčiau juodu iš lovos. Šios dienos planas – Japonijos architektūros muziejus po atviru dangumi, kuriame eksponuojami istoriniai pastatai, dėl gaisrų, žemės drebėjimų, karų bei miesto pertvarkymo buvę prie išnykimo ribos. Būtent dėl minėtų priežasčių, pastatai buvo perkelti į naująją vietą“.


Adresas: 3-7-1 Sakuracho, Koganei-shi, Tokyo 184-0005, Japonija

Kaina: 400 ¥/žm.

Darbo laikas: 9.30 – 17.30 val., kasdien, išskyrus pirmadieniais

Interneto svetainė: www.tatemonoen.jp

https://www.japan-guide.com/e/e3032.html


Nors iki muziejaus daugiau nei valanda kelio, kiekviena sugaišta minutė buvo to verta. Čia galima pamatyti kadaise garsiam politikui priklausiusią elegantišką rezidenciją, ūkininkų namus, viešąją pirtį, parduotuves, paštą ir kt. Ši vieta labai priminė mūsų buities muziejų, kuriame taip pat stovi etnografinės sodybos.

Oras puikus, saulė po truputį lenda iš už debesų, tad darosi maloniai šilta. Sakuros pasidabinusios įspūdingais žiedais, vos vienas kitas smalsuolis vaikštinėjantis po apylinkes, o mes turime puikią galimybę pamatyti viską iš arti. Užsukę į ūkininko sodybą ir nusiavę batus, vaikščiojome po kambarius, išklotus tradiciniu tatamiu (šiaudiniu kilimu, apsiūtu spalvota medžiagos juosta). Stumdomos durys atskiria erdves, tokiu būdu padalindamos vieną didžiulę patalpą į keletą skirtingų, kuriose buvo ilsimasi ir valgoma.

Pro stiklinius langus matyti kiemas su visžaliais augalais, o visą pastatą juosia siaura terasa. Pastato viduje rusena ugnis, mažasis Ąžuolas atidžiai stebi kylančius dūmus, kol muziejaus darbuotojas verda arbatą. Po keleto minučių “meditacija“ baigiasi ir šis sugrįžta į savo įprastą būseną: staiga pašoka iš savo vietos ir ima bėgioti bei vartytis, imituodamas tėtį, atliekantį Aikido judesius. Deja, bet laikas mus spaudžia, tad susirenkame batus, pasiimame vaiką ir judame toliau. Čia pat, vos už keleto žingsnių, atsiduriame vienoje iš Tokijo gatvių, kurioje stovi Meiji laikotarpiui (1868 – 1912 m.) būdingi pastatai. Parduotuvių lentynose gražiai į tvarkingas eiles surikiuoti kaligrafijos reikmenys, virtuvės indai, o statinėse ir dėžutėse guli maisto prekės.

Netoliese veikia skėčių dirbtuvės ir baras, kuriame lankydavosi amatininkai, verslininkai, bei artistai ir tokie garsūs rašytojai, kaip Hyakken Uchida. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, jie vis dar tokie pat maži, talpinantys vos 5 – 10 žmonių. Pačiame gatvės gale puikuojasi viešoji pirtis, „Kodakara-yu“, pastatyta 1929 m. Persirengimo kambariai dekoruoti pieštomis plytelėmis, kurios buvo itin paplitusios Taisho ir Showa laikotarpiais.

Viešosios pirtys vis dar itin populiarios visoje Japonijoje, ypač tuose regionuose, kuriuose yra karštųjų versmių. Palengva artėjame išėjimo link, deja, ne viską pavyko pamatyti, bet šį kartą laikas mus itin spaudžia. 15 val. Giedrius turėjo būti Aikido treniruotėje, tad teko skubėti. „Žaibo greičiu, užsimečiau kuprinę ant pečių ir pasileidau bėgti, kad tik nepavėluočiau, nes Japonijoje tai nėra priimtina. Apšilau kaip reikiant, prakaitas tekėjo upeliais, kol pagaliau pasiekiau savąjį tikslą. Treniruotė buvo puiki. Džiaugiuosi, turėdamas galimybę mokytis iš pačių geriausių“. Kol Giedrius sportavo, mes su mažuoju ponuliu, ramiai sau snūduriavo namelyje ir laukėme jo sugrįžtant.

Ankstyvas vakaras, bet jau po truputį temsta, ir vis daugiau žiburių ima šviesti languose bei gatvės žibintuose. Pasibaigus darbo valandoms, daugybė žmonių išėjo į gatves, tad šurmulys tik dar labiau sustiprėjo. Visi, tokie nedidukai, mažai vienas nuo kito besiskiriantys, žmogeliukai, pasipuošę pilkos ir juodos spalvos kostiumais, nešini rankinėmis bei kurpinės patraukė į kavines. Tame tarpe ir mes. Šį vakarą ragausime suši, kuriuos rekomendavo Mantas, Aikido mokytojas, buvęs šioje itin svetingoje šalyje ne kartą.


Rotating sushi Oedo Shinjuku Nishiguchi shop

Adresas: Japonija, 160-0023 Tōkyō-to, Shinjuku-ku, 新宿区Nishishinjuku, 1 Chome−1−3-1 新宿サンフラワービル<

Kaina: 150 ¥/2 vnt.

Darbo laikas: 11.30 – 23.00 val., kasdien


Iš pasakojimo, atrodė bus kur kas sudėtingiau surasti tą nedidukę užeigą, bet lyg tyčia buvome visai netoliese. Užsukus į vidų, mus patiko jaunas vaikinukas, kuris trumpai leptelėjo, jog teks šiek tiek palaukti. Visos vietos, kurių vos 20, buvo užimtos. Nenuostabu, juk čia be galo skanu ir tikrai nebrangu. Po keleto minučių, nešini Ąžuolu ir su kuprine ant pečių, pagaliau atsisėdome. Mums, vakariečiams, tai nėra įprasta kavinė ar restoranas. Vietos čia labai nedaug. Viduryje stovi baras, jame stropiai darbuojasi 3 vyrai, o aplink juos susėdę žmonės laukia savo mėgstamų sušių, besisukančių lėkštelėse aplink barą.

Visi, nesvarbu su kiaušiniu, krabų salotomis ar kalmarais, kainuoja vienodai. Nors mažasis keliautojas, nebuvo sužavėtas, besisukančiais sušiais, priešingai nei Giedrius, vieta jam patiko. Matyt, dėl jam rodomo akivaizdaus dėmesio. Kol vaikas žaidė su lazdelėmis ir gėrė arbatą, tėvai mėgavosi puikiu maistu. Ko tik tą vakarą mes neragavome, sušiai su kiaušiniu, lašiša, tunu, aštuonkojais, dumbliais, vėžiagyviais. Vieni tokie skanūs, kad net burnoje tirpsta, kiti – niekuo neįpatingi, treti – išrankų skonį turintiems žmonėms. Kad ir kaip ten bebūtų, vakarienės pabaigoje, priešais mus, ant nediduko baro stalo, puikavosi net 15 tuščių lėkštučių bokštas.

Išėjus iš baro, buvo jau pakankamai tamstu, tad miestas nušvito visai kitomis spalvomis. Daugybė mirgančių reklamų, didžiulių ekranų, japoniškų užrašų, dundančių traukinių, gatvėse šurmuliuojančių žmonių ir vos keletas mašinų.

Nepagalvokite, jog jų čia nėra, yra ir tikrai ne viena, bet kalbant Japonijos, tiksliau Tokijo mastais, jos neformavo jokių kamščių su be galo ilgomis eilėmis, kaip kad piko metu Vilniuje. Matyt, daugelis vietinių gyventojų naudojasi viešuoju transportu. Juk japonai neturi didelių kiemų, tad automobilių stovėjimo aikšteles jie nuomojasi. Aikštelės yra keleto tipų, ant žemės, po žeme ir kelių aukštų. Atrodo nieko čia ypatingo, juk pas mus lygiai taip pat. Ne, brangieji, ne taip pat. Čia nėra daug vietos, todėl jų stovėjimo aikštelės labai kompaktiškos. Tuo galite įsitikinti ir patys.

Taip palengva vaikštinėjome Šindžiuku rajono gatvėmis, kaip kad rekomendavo daugelis vietinių ir ne tik gidų, kol galų gale suradome Vyriausybės pastatą, nuo kurio atsiveria puiki panorama į Tokijo miestą. Žvelgi pro 45 aukšto langus ir supranti, koks esi mažytis šiame pasaulyje.


Adresas: 2 Nishi-Shinjuku, Shinjuku-ku, Tokyo, Japonija

Kaina: nemokamas

Darbo laikas: 9.30 – 23.00 val.

Interneto svetainė: https://www.japan-guide.com/e/e3011_tocho.html


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.