Tokyo (III diena)

„Nors šiandien yra šeštadienio ankstyvas rytas, žmonių Hombu Dojo dar daugiau, nei vakar. Salėje vis dar tas pats karštis ir tvankumas, bet jau kur kas lengviau judėti ir kvėpuoti. Matyt, aklimatizacija ir miegas turėjo įtakos geresnei savijautai. Treniruotės Japonijoje šiek tiek skiriasi. Čia niekas nekalba ir nieko neaiškina.

Mokytojas vieną kartą pademonstruoja judesį, o visi kiti mėgina jį pakartoti. Tik tavo reikalas, kaip stipriai norėsi jį išmokti. Susidaro toks įspūdis, jog japonai apie viską pagalvoja. Čia nėra net šilto vandens, ne todėl, kad nutrauktas tiekimas, paprasčiausiai Hombu Dojo nariai yra skatinami grūdintis ir sveikai gyventi. Aikido praktika padeda fiziniam kūnui stiprėti, o dvasiai tobulėti.

Po sėkmingos treniruotės, kupinas entuziazmo ir noro pažinti bei pamatyti kuo daugiau, skubėjau namo. Šios dienos planas – Imperatoriškieji rūmai su savo įmantriai apsodintu parku ir gausiai žiedais pasidabinusiu sodu.


Adresas: 1-1 Chiyoda, Tokyo 100-8111, Japonija

Kaina: nemokamas

Darbo laikas: 09.00 – 17.00 val., kasdien išskyrus penktadieniais ir pirmadieniais

Interneto svetainė: http://sankan.kunaicho.go.jp/english/index.html


Japonijos imperatorius yra Japonijos monarchas ir valstybės vadovas bei Imperatoriškosios Šeimos galva. Pagal 1947 m. konstituciją (iki šiol nepadarytas nė vienas pakeitimas) jis yra apibrėžiamas kaip “valstybės ir žmonių vienybės simbolis“. Istoriškai Japonijos imperatoriai turėjo labai skirtingą vaidmenį – nuo aukščiausio rango dvasininko su simbolinėmis galiomis iki faktinio imperijos valdovo.  Japonijoje imperatorius vadinamas Tennō (天皇), pažodžiui tai būtų “dangiškasis valdovas“.

Šiuo metu Japonijos imperatorius yra vienintelis pasaulio valstybės vadovas, turintis “imperatoriaus“ titulą. Japonijos imperatoriškieji namai yra patys seniausi tęstinės monarchijos namai visame pasaulyje. Istorinė imperatorių kilmė prasideda III – VII a., bet jei skaičiuosime pagal tradicinį Kojiki (seniausia egzistuojanti Japonijos mitų, ankstyvųjų legendų, dainų, genealogijų, žodinių tradicijų ir pusiau istorinių įrašų kronika) ir Nihon Shoki (antroji seniausia istorinė knyga, kuri buvo baigta rašyti 720 m.) Japonija buvo įkurta 660 m. pr. m. e. Imperatoriaus Jimmu, kuris buvo laikomas tiesioginiu Saulės Deivės Amaterasu palikuonimi. Dabartinis imperatorius yra Akihito, kuris 1989 m. prisijungė prie Chrizantemų (chrizantemos žiedas – imperatoriaus simbolis, kuris naudojamas kaip Japonijos herbas) sosto mirus  jo tėvui imperatoriui Shōwai (Hirohito). 2017 m. gruodžio mėn. Japonijos vyriausybė paskelbė, kad 2019 m. balandžio 30 d. Akihito atsistatydins.

Tokijo imperatoriaus rūmai (皇居 Kōkyo) – pagrindinė Japonijos imperatoriaus rezidencija, įkurta 1868 m. senosios Edo pilies (XV a.) vietoje. Tai – didžiulė teritorija, kurioje yra centriniai rūmai, imperatoriškosios šeimos gyvenamieji namai, archyvas, muziejus, administraciniai pastatai, parkai ir sodai.

Norint pasiekti dienos tikslą – imperatoriaus rezidenciją, teko pasinaudoti metro sistema. Praktiškai niekas nepasikeitė, traukiniai ir maršrutai tie patys, greitis panašus, tik kaina skiriasi. Pastarąsias dienas, pasikliaudami savo google žemėlapiais važinėjome privačiomis linijomis ir mokėjome pinigus, o juk galėjome sutaupyti. Na, nieko tokio. Kitą kartą žinosime ir kitiems patarsime. Taigi, pakeitus keletą traukinių, pagaliau išlipome reikiamoje stotelėje, beliko tik pereiti gatvę ir parkas bei imperatoriaus sodai bus ranka pasiekiami. Oras buvo permainingas, vieną akimirką kaitriai švietė  saulė, kitą – pakilo vėjas atnešdamas lietaus debesis, tik spėk išsitraukti skėtį. Džiugu, jog pastarojo neprireikė, nes mes jo ir nebuvome pasiėmę. O kam? Čia jų daugybė, gatvėse galima surasti netgi skėčių automatus, o jei tokių nėra, ne bėda, bet kurioje parduotuvėje už gerą kainą galima jį nusipirkti.

Perėjus tiltą, priešais mus atsivėrė didžiuliai mediniai vartai (Hirakawa – mon), apkaustyti metalu. Teritoriją juosia ne vienas gynybinis griovys, didžiulė akmeninė siena ir pylimai, menantys Edo laikus, kuomet čia buvo įsikūręs Tokugavos šiogūnatas.

Deja, per II – ąjį pasaulinį karą pilis stipriai nukentėjo. Prieš įžengiant pro vartus, teko pereiti patikros punktą. Saugumas šioje šalyje labai svarbus. Būtent dėl šios priežasties miestuose nėra šiukšliadėžių. Jos buvo panaikintos, kuomet teroristinio akto metu šiukšlių dėžėje sprogusi bomba pražudė daugybę žmonių. Sėkmingai ir sakyčiau labai greit buvome paleisti, tad galėjome mėgautis akimirkomis vaikščiodami po rytinį sodą, kuriame susitelkę dauguma administracinių pastatų, taip pat archyvas, muziejus ir koncertų salė. Pastaroji buvo pastatyta imperatorienės Kojun 60 – ojo gimtadienio proga (1966 m.).

Diena po truputį įsibėgėja, tad ir lankytojų čia netrūksta, didžioji dauguma yra vietiniai šalies gyventojai, atvykę susipažinti ne tik su istorija, bet ir pamatyti puikiai įrengtų sodų, kuriais jie taip stipriai žavisi. Tiesa, jie atrodo tikrai įspūdingai, viskas tarpusavyje dera, kiekviena detalė, net ir pati smulkiausia turi savo vietą ir sudaro bendrą visumą. Šiuose soduose galima išvysti įvairiaspalvių žiedų, medžių, bambukų giraitę, senuosius arbatos namus, Suwa-no-chaya, bei 3 sargybines, kuriose buvo įsikūrę sargybos padaliniai, saugantys Edo pilį. Deja, bet Imperatoriaus rūmų nematėme net iš išorės. Į rūmų teritoriją leidžiama patekti tik du kartus per metus: per imperatoriaus gimtadienį ir Naujųjų Metų dieną. Ką darysi, yra kaip yra. Tad nieko nelaukę, pasukome išėjimo link. Kadangi, mažojo keliautojo jėgos seko greičiau nei mes tikėjomės, o nuotaika ėmė po truputį bjurti, teko suktis iš padėties. Netoliese veikė nedidelis ledų kioskas, į kurį užsukome ir mes. Išgirdus žodį ledai vaiko veide nušvito šypsena. Prisėdę ant vejos, kaip ir daugelis čia susirinkusių, mėgavomės desertu.

Šiandien trečioji ir paskutinė Giedriaus treniruočių diena. Šį kartą Aikido praktika vyko kitoje vietoje, tad buvome priversti išsiskirti. Mudu su mažuoju patraukėme namų link, o Giedrius į sporto salę. Vedlys, google žemėlapiai, deja, bet veikė tik viename telefone. Buvo nedrąsu ir netgi sakyčiau baisu palikti vyrą be jokios ryšio priemonės, o ką jei jis pasiklys tokiame didžiuliame mieste, neberas kelio atgal ir dar daugybė panašaus pobūdžio minčių tuo metu sukosi mano galvoje. Jis dievagojosi, jog viską puikiai atsimena tad žinos kaip nuvykti į susitikimo vietą ir grįžti namo. Patikėjau. Išsiskyrėme mudu traukinyje. Aš su vaiku išlipau sekančioje stotelėje, o jis nuvažiavo toliau. Su navigacija, bet vis vien užtrukau, kol pagaliau suradome namus. Ąžuolas jau miegojo, tad atsargiai paguldžiau į lovą, o pati ėmiau laukti vyro. Prabėgo ne viena valanda, bet žadėtuoju laiku Giedrius taip ir nepasirodė. Adrenalino lygis kaipmat šoktelėjo į neregėtas aukštumas, širdis rodės tuoj iššoks iš krūtinės, kur jis galėjo dingti, kodėl taip ilgai užtruko, kodėl niekas neatsako į mano žinutes. Žvelgiu pro langą ir lūkuriuoju, deja … vaikštau pirmyn atgal, deja … niekas nepadeda nusiraminti. Japonijoje anksti sutemsta, tad vakaras atėjo greit, o vyro vis dar nėra. Staiga durys prasiveria ir pasirodo jis, visas toks patenkintas ir besišypsantis, kad net siutas ima. Kaip ir reikėjo tikėtis, susipykome, neišlaikiau įtampos. Po kurio laiko, išsiaiškinau, jog jis įlipo į traukinį, važiuojantį į priešingą pusę, tad teko apsisukti ir sugaišti papildomą valandą. Po tokio vakaro, žinoma, jog likome namuose.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.