Chureito Pagoda (V diena)

Norint pamatyti Fuji kalną, dangus turi būti giedras, o kad taip nutiktų reikia ankstyvo ryto. Taigi, nieko nelaukę lendame iš po itin didelių ir šiltų antklodžių į pakankamai vėsų kambarį. Pro langą atsiverianti puiki panorama nuteikia optimistiškai. Didžiosios kuprinės dar vakar vakare buvo sukrautos, todėl stovi sau ramiai prie durų ir laukia, kada bus vėl tampomos iš vienos vietos į kitą.

O tuo tarpu, mažasis keliautojas nė neketina nurimti. Bėgioja it pašėlęs po kambarį ir nenori apsivilkti, tik spėk gaudyti. Po gero apšilimo, pagaliau susiruošėme ir atsisveikinę su namo šeimininke išėjome į lauką. Tuščiomis miestelio gatvėmis po truputį judėjome tikslo link. Žmonių aplink nebuvo matyti, vos vienas kitas. Parduotuvės dar tik ruošiasi pradėti naują dieną, o automobiliai kažkur ramiai sau kiūto kiemuose ir laukia kada bus užvesti. Japonijoje mes jau keletas dienų, bet Ąžuolas vis dar nelabai ką valgo. Todėl tenka suktis iš padėties. Neseniai atradome plėšomas sūrio lazdeles, kurias jis mielai kramsnoja, tad užsukome į vienintelę krautuvę, kurios durys jau buvo atvertos ir laukė savo pirmųjų klientų. Nedidukėje vieno kambario dydžio parduotuvėje už prekystalio sukosi labai malonus senukas. Deja, bet didelio pasirinkimo čia nebuvo. Todėl alkį mėginsime įveikti bananų keke. Kaip ir Tokijuje, taip ir šiame regione, mažasis mūsų keliautojas susilaukė itin daug dėmesio. Vieni jį sveikina ir nuolat kalbina, kiti fotografuoja, kartais netgi slapta visa tai daro, treti dovanoja nedidukes dovanas, kaip kad minėtasis senelis. Šis Ąžuolui išrinko keletą spalvotų želė indelių ir buvo be galo laimingas, kad dovaną vaikas priėmė su džiaugsmu ir dar padėkojo paspausdamas ranką. Dėl kokios priežasties šviesiaplaukis vaikas Japonijoje yra tikra „garsenybė“, aš nežinau. Galbūt tai lyg sėkmės ženklas? Kaip ten bebūtų, reikia tikėtis, jog visa tai nepabos, o mažasis neišpuiks ir toliau klausys mūsų kaip iki šiol.

Po gero pusvalandžio klajonių po lyg apmirusį miestelį, pagaliau pasiekėme Chureito šventyklą. Šį garsėja ne tik dėl savo puikios lokacijos, bet ir dėl to, jog buvo pastatyta per karus žuvusiems japonams atminti. Pinigus, būtinus statyboms įgyvendinti, surinko vietos gyventojai, o šiandien ši šventykla traukia minias turistų.


Adresas: 3360-1 Arakura, Fujiyoshida, Yamanashi Prefecture 403-0011, Japonija

Kaina: nemokamas

Darbo laikas: 24/7


Nors atėjome čia pakankamai anksti, tokių kaip mes buvo ne vienas ir ne du. Lyg kokie piligrimai, žmonės būriavosi prie Tori vartų. Nusiplovę rankas kaip ir priklauso prieš įžengiant į šventyklos teritoriją, pradėjome lipti laiptais, kurių priskaičiuojama net 400. Iš abiejų pusių nusivirusios vis dar žydinčios sakuros verčia dažniau stabtelėti ir pasigrožėti priešais akis atsiveriančiu nuostabiu reginiu. Labai dažnai interneto platybėse patalpintos nuotraukos apie lankomus objektus yra smarkiai pagražintos, bet tik ne ši. Tai tikrai, įspūdinga ir labai graži vieta, iš kurios atsiveria puiki panorama į Fuji kalną.

Šiandien, kaip ir vakar, trokštančių įsiamžinti Fuji kalno fone, yra begalė. Kantriai laukiame savo eilės. Giedrius fotografuoja viską aplink, o tuo tarpu mudu su mažuoju keliautoju ramiai sau stoviniuojame ir stebime aplinką bei joje esančius žmones. Vieni kažkur skuba, kiti ramiai sau sėdi ant suoliukų ir šnekučiuojasi, treti vaikštinėja ir mėgaujasi panorama. Staiga pakilęs stiprus vėjas, atnešęs sūkurį dulkių ir pilkšvus debesis giedrame danguje, kurie paslėpė snieguotą Fuji kalno viršukalnę, šiek tiek apmažino turistų skaičių. Ilgai užsibūti šioje nuostabioje vietoje, deja, bet mes negalime. Mūsų dar laukia 4 valandų kelionė į Kamakurą, tad neilgai trukus ir mes pajudėjome traukinių stoties link.

Pakeitus ne vieną traukinį, pagaliau pasiekėme šios dienos tikslą. Truputį jautėsi nuovargis, o mažasis jau darėsi irzlus ir norėjo miego. Kol dairėmės aplink ir sprendėme kuria kryptimi reiktų judėti, visai netikėtai šalia mūsų išdygo malonus japonas. Prašnekęs gražia anglų kalba, o tai buvo pakankamai keista, nes daugelis vietinių gyventojų moka vos keletą pagrindinių frazių, o jų tarimas labai sudėtingas ir vargiai suprantamas, šis paklausė, iš kur mes atvykome, ką planuojame daryti Kamakuroje ir ar gali jis mums kuo nors padėti. Mandagiai prisistatę ir trumpai persimetę keletu žodžių patraukėme link savojo tikslo, o kartu su mumis panoro eiti ir minėtasis senukas. Jis nusprendė kartu su mumis pasivaikščioti. Neprabėgus nė dešimčiai minučių, senukas mažąjį keliautoją vedžiojosi lyg savo anūką, o tuo tarpu mudviem su Giedriumi pasakojo apie save ir šventyklas, kurias ruošiamės aplankyti. Vaikščiojome nei daug, nei mažai, maždaug 4 valandas. Senukas atvyko aplankyti savo draugo, o sutikęs mus, pamiršo draugą ir nė nesutikęs pastarojo, grįžo traukiniu atgal namo. Taigi, dėl mūsų naujojo bičiulio, planus teko pakoreguoti. Mažajam Ąžuolui jis taip patiko, jog užmigęs ir neradęs senelio, kurį taip vadino visą tą laiką, labai nuliūdo ir dar keletą dienų iš eilės teiravosi, kur gi jis pradingo.

Visų pirma, aplankėme Tsurugaoka Hachimangu šventyklą, kuri yra viena svarbiausių religinių vietų visoje Kamakuroje. Šventykla (1063 m.) buvo skirta Hachiman‘ui, Minamoto šeimos globėjui ir apskritai visiems samurajams. Japonijoje yra apie 80 000 šintoistų šventyklų. Įdomu tai, jog net 20 000 šventovių yra skirtos būtent tik tam tikrai kami, vadinamai Hachiman Okami (didžioji Hachiman‘o kami). Ši kami dar žinoma kitu vardu, Hachiman Dai Bosatsu. Pavadinimas yra priskiriamas budizmui, kuris į šalį atkeliavo VI a. Tuomet Buda buvo atpažįstamas kaip kami, atvykęs iš už jūrų marių. Šiandien ši šventykla yra viena populiariausių visoje Japonijoje. Per metus čia apsilanko daugiau nei 18 milijonų žmonių.


Adresas: 2 Chome-1-31 Yukinoshita, Kamakura, Kanagawa Prefecture 248-8588, Japonija

Kaina: nemokamas (200 YEN/žm. norint patekti į muziejus)

Darbo laikas: 5.00 – 21.00 val. (nuo spalio iki kovo darbą pradeda nuo 6.00 val. ryto)

Interneto svetainė: http://www.tsurugaoka-hachimangu.jp/


Senuko dėka mudu su Ąžuolu turėjome galimybę sužinoti savo likimus. Jis palydėjo iki niekuo neišsiskiriančio medinio namuko, kuriame darbavosi tradiciniais drabužiais vilkinti mergina. Šis ateities spėjimas Japonijoje vadinamas Omikuji. Tai lyg loterija, kurios metu tau yra duodama medinė dėžutė su viduje esančiomis nedidelėmis bambukinėmis lazdelėmis. Pakračius tą dėžutę, iškrenta vienas pagaliukas, ant kurio surašyti japoniški skaitmenys. Tada šventikas ar šventikė parenka tokį ženklą, kuris atitinka numeraciją ant lazdelės, iškritusios iš minėtosios dėžutės, ir duoda popierinę juostelę, kurioje galima perskaityti savo likimą, nuo didžiulės sėkmės iki baisios nelaimės. Tradiciškai, jei popierinis lapelis buvo nesėkmingas, žmonės jį palieka šventyklos teritorijoje užrišdami ant medžių šakų, tokiu būdu tikėdamiesi atsikratyti nesėkmių. Na, o gerąsias naujienas visada išsineša su savimi, įsisėdami į kišenę ar piniginę. Džiugu, jog mūsų popierinės juostelės bylojo apie laimę, tad nereikėjo jų rišti ant medžio šakų šalia daugybės kitų popierėlių. Po tokios smagios popietės ir puikių naujienų, su gera nuotaika pajudėjome link Kenchoji šventyklos. Mudu su Giedriumi tikėjomės, jog mandagiai atsiprašius ir nurodžius kryptį, senukas apsigalvos ir visi keliausime savo keliais, bet taip nenutiko. Šis mus palydėjo ir iki antrosios šventyklos. Mažasis, sėdintis vežime, nors ir labai nenoriai į jį įlipo, po truputį snūduriavo, kol galų gale užmigo. Kol Giedrius su senuku kalbėjosi apie Lietuvos ir Japonijos tarpusavio santykius, aš grožėjausi nuostabiu pavasariu ir stebėjau aplinką. Dar pusvalandis ir mes jau vietoje, nors iki darbo pabaigos liko visai nedaug, nusprendėme užsukti pasižvalgyti. Žmonių čia beveik nebuvo, tad drąsiai vaikščiojome ir stoviniavome kur panorėję.


Adresas: 8 Yamanouchi, Kamakura, Kanagawa Prefecture 247-8525, Japonija

Kaina: 500 YEN

Darbo laikas: 8.30 – 16.30 val.

Interneto svetainė: https://www.japan-guide.com/e/e3104.html


Kenchoji šventykla yra didžiausia iš 5 Big Zen šventyklų, esančių Kamakuroje, kurią 1253 m. įkūrė tuo metu šią teritoriją valdęs regentas, Tokiyori Hojo iš galingo Hojo klano. Vyriausiasis šventikas Rankei Doryu, atvykęs iš Kinijos pristatė gryną ir itin griežtą Zen kultūrą. Nors šiandien ji nebėra tokia didžiulė kaip kad savo klestėjimo laikais, Kenchoji vis dar yra svarbi. Jos teritorijoje yra daugybė senovinių pastatų, išsidėsčiusių miškingame slėnyje. Praėjus Sanmon vartus, išvysite šventyklos varpą (bonsho), Butsuden (Budos salė), Hatto (dharmos salę), Hojo (vyriausiojo šventiko rezidencija), nuostabų sodą ir vienuolyną, kuriame praktikuojama Zen meditaciją.

Pasivaikščioję po teritoriją ir paganę akis, pajudėjome traukinių stoties link. Artėjant vakarui, ėmė vėsti ir darėsi žvarbu, o nuovargis jautėsi ne tik kojose, bet buvo aiškiai matomas ir mūsų visų veiduose. Traukinių stotyje atsisveikinę su naujuoju mūsų bičiuliu išvykome skirtingomis kryptimis. Ką gali žinoti, galbūt vieną dieną mūsų keliai dar susitiks, mąsčiau sau traukinyje, kol visai netikėtai Giedrius gavo elektroninį laišką. Nepatikėsite! TAIP, tai buvo tas pats žmogus, su kuriuo prieš keletą akimirkų atsisveikinome. Jis dar kartą padėkojo už draugiją ir atsiuntė keletą nuotraukų. Na, tikrai labai smagu ir miela sutikti gerų žmonių.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.