Kanadzawa (XII diena)

Ši diena turėtų būti kupina nuotykių, o kaip ten bus, matysim. Tad nieko nelaukę, išsiridenome iš savo minkštų lovų ir suskubome pusryčiauti. Šį kartą į nakvynės kainą pusryčiai buvo įskaičiuoti, tad nereikėjo sukti galvos, kur ir ką valgyti. Nusileidę žemyn, kadaise buvusiu prabangiu liftu, į apačią, pajutome aitrų kario prieskonių kvapą, kuris itin smarkiai rietė nosį.

Deja, bet kaip ir reikėjo tikėtis jis sklido iš vietos, kurioje buvo ruošiami pusryčiai. Aplink tvyrojo lengvas rūkas. Susiradę laisvas vietas, mudu su Ąžuolu prisėdome, kol Giedrius apžiūrės, ką gi tos dvi, už baro sparčiai besisukančios, moteriškės pasiūlys. Valgyti tikrai buvo ko, ypač tiems, kurie mėgsta mėsą. Nuoširdžiai sakant, tikrai neįsivaizdavau, kad Japonijoje, kur tiek daug sugaunama žuvies, bus TIEK DAUG patiekalų iš mėsos. Kur visos tos kiaulių fermos čia telpa? 😀
Pasistiprinę, kas daugiau, o kas mažiau, pajudėjome. Drabužiai jau spėjo sugerti tą nelabai malonų kario prieskonių kvapą, tad skubėjome į lauką prasivėdinti ir įkvėpti gryno oro. Palengva niekur neskubėdami, vaikščiojome Kanadzawa miesto gatvėmis, kol pagaliau pasiekėme vieną iš šios dienos objektų – Kenrokuen sodą.


Adresas: 1 Kenrokumachi, Kanazawa, Ishikawa 920-0936, Japonija

Kaina: 310 YEN/žm. (vaikams nuo 6 iki 18 metų – 100 YEN)

Darbo laikas: 7.00 – 18.00 val. (nuo kovo 1 d. iki spalio 15 d.), 8.00 – 17.00 val. (nuo spalio 16 d. iki vasario pab.)

Interneto svetainė: http://www.pref.ishikawa.jp/siro-niwa/kenrokuen/e/


Kenrokuen sodas kadaise buvo laikomas išoriniu Kanadzawa pilies sodu, kurį kūrė Maeda šeima beveik du šimtmečius. 1874 m. jis pirmą kartą buvo atvertas visuomenei. Žodis Kenrokuen kartais yra verčiamas taip: „šešių elementų sodas“, kuris minimas klasikinėje kinų poemoje. Tai – plati erdvė, rami ir nuošali vieta, žmogaus artistiškumas, senamadiška elegancija, tekantis vanduo ir tolimi vaizdai. Pasak, minėtos poemos, neįmanoma sukurti tokio sodo, bet jei Jūs vaikščiosite po Kenrokuen, išvysite visus šešis elementus. Tvenkiniai pilni margaspalvių karpių, čiurlenantys upeliai, vingiuoti takeliai, mediniai tiltai, žydintys medžiai ir daugybė gėlių, pro medžius atsiverianti puiki miesto panorama, istoriniai arbatos namai. Viskas tarpusavyje nuostabiai dera ir kuria nepaprastą atmosferą. Reikia pripažinti, kad gražesnio sodo neteko matyti. Šis sodas yra ypatingai puoselėjamas, čia dirbantys žmonės labai atsakingai žiūri į savo darbą. Čia upeliai yra šluojami specialiomis šluotomis, o pievelėse augančios piktžolės yra raunamos nedidukais peiliukais.

Smagiai besišnekučiuodami ir stebėdami žmogaus rankomis sukurtą sodą, pasiekėme Kasumigaike tvenkinį. Prisėdę ant suoliuko ramiai sau lūkuriavome, kol mažasis pailsės ir pasakys, kad jau galime eiti. Visai netikėtai iš kažkur išdygo jaunuolis su telefonu rankose ir maloniai besišypsodamas paprašė leidimo nusifotografuoti. Taip taip … mes jau spėjome prie viso to priprasti, deja, Ąžuolas kuo toliau, tuo labiau ėmė vengti svetimų žmonių, ypač tų, kurie tiesiogine ta žodžio prasme lenda į akis. Toliau vaikštinėdami po sodą, užsukome į Uchihashitei arbatos namus.


Kaina: 700 YEN/žm. (arbatos puodelis, desertas)

Darbo laikas: 9.00 – 16.30 val. (nuo gruodžio 29 d. iki sausio 3 d. – NEDIRBA)


Tai nebuvo tradicinė arbatos ceremonija, bet pagrindinės jos dalys išlaikytos. Visų pirma, pasigrožėjome gamta tokiu būdu džiugindami akis ir sielą. Arbatos namuose vyraujantis minimalizmas suteikė galimybę pasireikšti vaizduotei. Pro didžiulius langus stebėjome tvenkinį ir jame plaukiojančias žuvis bei klausėmės netoliese tekančio vandens. Neilgai trukus arbata buvo patiekta tradiciniuose puodeliuose. Pialos yra vienas iš pagrindinių akcentų dalyvaujant arbatos gėrimo ceremonijoje. Puodelius būtina liesti, pirštų galais pajusti jų formą ir paviršiaus nelygumus, apžiūrėti ant sienelių esantį piešinį ir juo grožėtis. Šalia nedidelėje lėkštelėje patiekiamas tradicinis japoniškas desertas, Wagashi. Dažniausiai jie būna pagaminti iš mochi (tai japoniški ryžių pyragaičiai, pagaminti iš mochigome, trumpagrūdžių ryžių, kartais naudojami ir kiti ingredientai, tokie kaip vanduo, cukrus ir kukurūzų krakmolas), anko (azuki pupelių pasta) ir vaisų.


Gamybos procesas: https://www.youtube.com/watch?v=XpChfjSUFMo


Šis desertas turi padėti sumažinti arbatos kartumą. Taigi, paragavome ir mes labai gražiai atrodančio, bet ne tokio skanaus pyragaičio, kaip kad buvo tikėtasi. Man asmeniškai visiškai nepatiko, o va, Giedrius su Ąžuolu juos visus ėmė ir suvalgė. Tokios ceremonijos metu stengiamasi sužadinti visus 5 žmogaus pojūčius priverčiant jį stabtelėti ir pabūti su savimi bei šalia sėdinčiais žmonėmis. Juk šiandien tai padaryti darosi vis sudėtingiau. Tad sudalyvaukite ir jūs tokioje arbatos ceremonijoje, kad ir namuose 😊.
Pasimėgavę arbata pasukome link Kanadzawos pilies. Ji visai čia pat, kitoje gatvės pusėje. Pakeliui sutikome ne vieną japonę moterį, pasipuošusią šilkiniu kimono, matėme ir jaunavedžių poras, vilkinčias tradiciniais japoniškais drabužiais.

Einant gatve visai netikėtai sutikome tuos pačius lietuvius, kurie taip pat kaip ir Giedrius atvyko į Tokiją, esantį Aikido hombu dojo. Persimetę keletu žodžių, pasidalinę įspūdžiais ir patarimais, patraukėme valgyti ledų. Viename iš kioskelių buvo pardavinėjami ledai, dengti auksu (apie 1 000 YEN).


Aukso lapelių gamyba: https://visitkanazawa.jp/bestofkanazawa/craft/1


Žinoma, jog nusprendėme ir mes jų paragauti. Tai prileidžiami grietininiai ledai. Reikia pripažinti, jog be galo skanūs. O aukso lapeliai, kurie dedami ant ledų, čia yra itin populiarūs. Jų rasite visur. O taip yra todėl, jog pats miesto pavadinimas Kanadzawa pažodžiui išvertus „aukso pelkė“ yra kilęs iš legendos apie valstietį, vardu Imohori Togoro. Šis kasdamas bulves, o po to jas nuplovęs po čia pat tekančiu vandeniu, išvydo besilupančius aukso „dribsnius“.
Po tokių skanių ledų ir eiti darėsi nebe taip sudėtinga. Dar keletas žingsnių ir pagaliau išvydome vieną gražiausių ir didžiausių medinių pilių Japonijoje.


Adresas: 1-1 Marunouchi, Kanazawa, Ishikawa 920-0937, Japonija

Kaina: 310 YEN/žm. (vaikams nuo 6 iki 18 metų 100 YEN)

*Yra galimybė įsigyti bilietą už 500 YEN/žm. su kuriuo bus galima aplankyti pilį ir sodą.

Darbo laikas: 7.00 – 18.00 val. (nuo kovo 1 d. iki spalio 15 d.), 8.00 – 17.00 val. (nuo spalio 16 d. iki vasario pab.)

Interneto svetainė: http://www.pref.ishikawa.jp/siro-niwa/kanazawajou/e/index.html


Ši pilis per savo gyvavimo laikotarpį degė net keletą kartų, o jos galutinė rekonstrukcija buvo baigta visai neseniai, 2010 m. Pilyje gyveno ir apylinkes valdė Maeda klanas, nuo Sengoku iki pat Meiji, 1871 m. Vėliau ji atiteko Imperatoriškajai Japonų Armijai. Po kurio laiko tapo Kanadzawos universitetu, o 2008 m. pripažinta svarbia nacionaline istorine vertybe. Dabartinis pilies vaizdas yra lygiai toks pat, kaip prieš 169 metus.
Kanadzawa buvo vienas iš nedaugelio didžiųjų Japonijos miestų, kuriuos II pasaulinio karo metu išgelbėjo orlaiviai, todėl buvo išsaugotas didelis Kanadzawos architektūros paveldas. Miestas gali pasigirti daugybe Edo laikus (1603 – 1867) primenančiais geišų ir samurajų namais bei šventyklomis. Būtent jų pasižiūrėti mes patraukėme toliau. Perėjus seną akmeninį tiltą virš Asano upės atsidūrėme Higashi Geisha rajone. Šiuo metu daugelis arbatos namų virto parduotuvėmis ir restoranais. Senamiesčio gatvelėmis šurmuliuoja minios turistų, ir daugybė moterų, vilkinčių tradiciniais geišų drabužiais. Anot „Lady Baba“, „Kaikaro“ arbatinės savininkės, tikrų geišų šiame mieste liko vos kelios dešimtys, o seniausiai yra virš 80 metų. Jos pasirodymai yra užsakyti du metus į priekį.


Adresas: 1-14-8, Higashiyama, Kanazawa, Ishikawa

Kaina: 750 YEN/žm. (vaikams nuo 7 iki 18 metų, 500 YEN, iki 6 metų – nemokamai)

Darbo laikas: 9.00 – 17.00 val.

Interneto svetainė: http://www.kaikaro.jp/eng/


Reikia paminėti, kad čia vis dar veikia 2 arbatinės, kuriuose yra rengiami geišų pasirodymai turistams ir ne tik. Svarbūs visuomenės atstovai ir itin turtingi žmonės turi galimybę išvysti tikras geišas. Taigi, šios paslaptingos bendruomenės šydą norėjome praskleisti ir mes. Deja, bet tik vienas iš mūsų galėjo dalyvauti geišų pasirodyme, nes vaikams šis renginys yra draudžiamas.


Adresas: 1-14-8, Higashiyama, Kanazawa, Ishikawa

Kaina: 10 000 YEN/žm. (sėdimos vietos pirmoje eilėje), 8 000 YEN/žm. (2 – 4 eilė), 7 000 YEN/žm. (5 – 6 eilė)

*perkant bilietus internetu, gausite nuolaidą: 500 YEN/žm.

Darbo laikas: 18.00 – 19.30 val. (durys atidaromos nuo 17.30 val.)

Interneto svetainė: http://geishaevenings.jp/


Nusprendėme, jog Giedrius liks su mažuoju ponuliu ir pasivaikščios po senamiestį, kol aš stebėsiu pasirodymą. O tuo tarpu nusprendėme pasidairyti po Omicho turgų, kuriame akys ėmė raibti vos tik įėjus. Nors artėjo turgaus darbo pabaiga, ten vis dar rinkosi žmonės, šurmuliavo prekeiviai, garsiai šūkavo prie dailiai išrikiuotų žuvų, moliuskų ir daržovių.


Adresas: 50 Kamiomicho, Kanazawa, Ishikawa 920-0905, Japonija

Darbo laikas: 9.00 – 18.00 val. (sekmadieniais ir trečiadieniais nedirba)

Interneto svetainė: https://www.japan-guide.com/e/e4207.html


Deja, bet neradome veikiančių kavinių, barų. Matyt, visi jau baigė darbą, o tie, kas dirbo, mūsų nepriėmė, nes viduje buvo rūkoma, tad su vaikais ten eiti draudžiama. Nieko nepešę, užsukome į vieną iš žuvies parduotuvių, kur už prekystalio kažko lūkuriavo miela senučiukė. Deja, bet ji nemokėjo anglų kalbos, tad žuvį rinkomės iš akies. Reiktų pasakyti, kad ir neapsirikome, ji buvo labai gardi.

Artėjant pasirodymui vaizduotė ir jaudulys nedavė ramybės. O atvykus į senąją arbatinę negalėjau patikėti tuo, kas dabar vyksta. Salė nedidelė, tad daug žmonių čia netelpa, o tai yra gerai, nes viską gali matyti iš labai arti. Pasirodymą pradėjo minėtoji „Lady Baba“. Ji trumpai papasakojo apie save, šios arbatinės istoriją ir supažindino visus mus su tradiciniu kimono ir jo detalėmis. Pavyzdžiui, ar žinojote, kam buvo atidengtas geišų kaklas iš nugaros pusės? O gi tam, kad arbatinės lankytojai geišoms galėtų įdėti arbatpinigius. Arba, tai jog laikas buvo skaičiuojamas sudegusių smilkalų lazdelėmis. Viena lazdelė dega 45 minutes. Ji taip pat atskleidė tikrąją kimono kainą. Ne pats brangiausias ir prabangiausias kimono šiandien kainuoja 3 000 000 YEN (apie 30 000 EUR), o jo gamyba užtrunka net 2 metus. Pasirodymą atliko dvi geišos. Jos grojo tradiciniais instrumentais, mušė būgnus, demonstravo tradicinį žaidimą, kurio metu buvo geriama sakė. Šiame etape dalyvavo ir renginio lankytojai. Buvo be galo įdomu ir linksma. Nė nespėjau mirktelėti, o valanda prabėgo it sekundė. Kol laukiau savo eilės prie batų, Giedrius su Ąžuolu dar spėjo ir su pačia arbatinės savininke nusifotografuoti. Nežinau, kuriam buvo smagiau, geišai ar Ąžuolui 😀

Ponia apdovanojo mažąjį mūsų keliautoją bučiniu ir palinkėjusi gražaus vakaro dingo. Tai bent dieną turėjome. Labai gaila, jog nebespėjome apžiūrėti samurajų kvartalo. Tad, tie, kurie ketinate vykti į Kanadzawa, būtinai ten nuvykite. O kad ir jūsų vaizduotė imtų šėlti, prieš tai pasižiūrėkite keletą filmų apie samurajus, kad ir tuos pačius „40 roninių“ arba “7 samurajai“.

Viešbutyje atsidūrėme jau gerokai sutemus. Jautėsi nuovargis ir norėjosi kuo greičiau sugriūti į lovas. Ryt laukia kelionė į Kiotą, šventyklų miestą, kuriame gyvena pusantro milijono gyventojų ir turbūt dar tiek pat turistų šmirinėja miesto gatvėmis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.