Miyajima (XXIII diena)

Šįryt išvykome į Itsukushima salą, liaudyje dar žinomą Miyajimos vardu, esančią Hiroshimos įlankos šiaurės vakaruose. Kelionė traukiniu truko maždaug valandą laiko, tad mums, o ypač mažajam Ąžuolui ji nespėjo prailgti.

Atsidūrę Miyajima-guchi prieplaukoje, kartu su kitais keliautojais laukėme atvykstančio kelto (bilietus padengė JR pasas). Lengvai debesuotas dangus ir protarpiais pasirodanti saulė, žada gražią ir šiltą dieną. Kelionė keltu truko vos 10 minučių. Kaip greit sulipome, taip greit ir išlipome. Viskas kaip ir priklauso, be jokių stumdymųsi, ramiai ir operatyviai. Nors diena dar nė neįpusėjo, saloje pilna uniformuotų moksleivių, besimėgaujančių ledais ir saule.

 

Ši sala gerai žinoma ne tik Japonijoje, bet ir visame pasaulyje dėl joje esančios Itsukushima šventyklos (1996 metais įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą) ir garsiųjų jos „plaukiojančių“ Tori vartų.


Adresas: 1-1 Miyajimacho, Hatsukaichi, Hiroshima 739-0588, Japonija
Kaina: 500 YEN
Darbo laikas: 6.30 – 18.00 val.
Interneto svetainė: http://www.en.itsukushimajinja.jp/


Saulės deivei Amaterasu Ōmikami ir jos broliui Susanoo-no-mikoto iškilmingai pasižadėjus dangaus lygumoje, gimė trys Itsukushimos šventovės dievybės. Nuo senų senovės jos buvo gerbiami ir garbinami kaip dievybės, užtikrinančios imperatoriškosios šeimos gerovę, saugančios tautą ir jūrininkus.
Kuomet dievybės ieškojo geriausios vietos įsikurti, salą valdęs Saeki no Kuramoto sutiko orakulą. Lydimas dieviškosios varnos, atskridusios iš Dangaus Lygumų, jis kartu su trimis deivėmis apiplaukė salą ir nusprendė šioje vietoje pastatyti šventovę, kurioje kasdien kyla ir slūgsta vanduo. Pasak šventųjų raštų, tai įvyko imperatorienės Suiko valdymo metu, 593 m.

Pasukus link šventyklos, gatvėje mus pasitinka, šioje kelionėje, jau matyti elniai, kurie be jokios įtampos, ramiai sau slampinėja šaligatviu, tikėdamiesi gardesnio kąsnelio. Minėtieji Tori vartai stovėjo paplūdimyje, o aplink juos būriavosi minios žmonių. Vanduo buvo nuslūgęs, tad turėjome galimybę pasivaikščioti šalia vartų. Vakare to padaryti jau nebus įmanoma, nes vandens lygis po truputį kyla. Ąžuolui labai patiko ši vieta. Jis nieko nelaukęs, nusiavė batus ir puolė bėgioti po drėgną smėlį. Greit susirado lentgalį ir ėmė kapstyti viską iš eilės, ieškodamas, smėlyje pasislėpusių moliuskų.

Deja, teko jį iš ten iškrapštyti, norint suspėti apžiūrėti, tai ką buvome suplanavę. O kiek ašarų ir garsaus riksmo buvo. Na, ką darysi. Tokia jau ta liūdnoji kelionių dalis, o ypač Japonijoje. Visi viešbučiai užsakyti iš anksto, tad kažkur užsibūti ar pakeisti savo maršruto jau nebegalime. Pasivaikščiojus po šventyklą, stovinčią ant pastolių, mat ji taip pat kiekvieną vakarą yra apsemiama, pasukome trumpam į paplūdimį, kuriame būriavosi moksleiviai. Jie garsiai šūkavo, juokėsi ir bėgiojo vienas paskui kitą. Stebėdami juos, supratome, jog jie žaidžia gaudynes, saugodami savo “lapę“, vieną žaidėją turintį “uodegą“.

Atėjus popiečio metui, išsiruošėme ieškoti vietos, kurioje būtų galima ką nors gardaus suvalgyti. Keliaujant su vaikais, tai tikras iššūkis, jei jie nėra gurmanai, tad ryžiai mums buvo tikras išsigelbėjimas. Vingiuotomis ir siauromis miesto gatvėmis, vis kilome aukštyn, tikėdamiesi rasti šios salos tradicinį patiekalą siūlančius prekeivius. Mums pasisekė. Radome grilyje keptus ungurius bei austres. Pietūs kainavo 4000 YEN. Skamba daugokai, bet tikrai verta. Mes vadovaujamės viena labai paprasta taisykle, tiek renkantis šalį, į kurią norėtume nuvykti, tiek ragaujant maistą, bent vieną kartą reikia paragauti ir pamatyti.
Prikimšę skrandžius gardaus maisto, patraukėme iki Mount Misen funikulieriaus (kaina – 1850 YEN/žm.), kuris pakelia visus keliautojus į 500 metrų aukštį virš jūros lygio.

O nuo viršūnės atsiveria pasakiškas vaizdas, į kurį galėtum žiūrėti valandų valandas. Tolumoje banguojanti jūra, virš vandens kyšančios salos, giedras dangus ir tyla suteikia galimybę nurimti ir atsipalaiduoti. Žygiuoti mėgstantiems, ir turintiems daugiau laiko, keliautojams, galima viršukalnę pasiekti specialiai tam paruoštais takais (žygis trunka maždaug dvi valandas). Gaila, kad mus taip pat spaudžia laikas, kitu atveju rinktumėmės nusileidimą pėsčiomis. Šioje saloje verta užsibūti kur kas ilgiau nei pusdienį. Tad visi planuojantys savo maršrutą po Japoniją, pasilikite papildomą dieną šiam rojaus kampeliui. Na, o mūsų kelias toliau vingiuoja pietų kryptimi. Rytoj susitiksime Visterijų sode. Sakoma, žiedai nepalieka abejingų. O ar taip yra iš tiesų, pamatysime ryt.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.