Tokyo (XXVIII diena)

Naktis nebuvo pati lengviausia, kokios buvo galima tikėtis. Nors langą palikome plačiai atvertą, tai nepagerino mūsų miego kokybės. Buvo baisiai tvanku ir karšta, jau nekalbu apie stipriai nudegusius pečius ir kojas. Kremas po nudegimų nepadėjo, tad teko ir vėl apsilankyti vaistinėje. Jau ketvirtą per visą kelionę. To dar nėra buvę nė vienoje kelionėje 🙂

Nors atsikėlėme pakankamai anksti, išsiruošėme vėlokai. O ir skubėti, rodos, nebuvo kur, juk skrydis tik 12 val. Tad užsukome į kitoje gatvės pusėje esančią indų parduotuvę, kurią buvome nusižiūrėję dar vakar. Stirtos indų surikiuotos ant daugybės lentynų atėmė žadą. Buvo sunku išsirinkti, nes norėjosi visko. O kai norisi visko, imi ir pameti galvą. Ilgai vaikščiojome nuo vienos lentynos iki kitos, vis neapsispręsdami, ką gi čia įsigyti. Po geros valandos blaškymosi ir ilgų dvejonių, iš parduotuvės išėjome nešini keletu puodelių ir vienu nedideliu žalsvos spalvos arbatiniu. Žvilgterėję į laikrodį supratome, kad reikia skubėti. Tad kad ir kaip mažasis atkakliai prieštaravo, šį kartą nesiderėjom, greit įsodinom į vežimėlį ir paspartinę žingsnius pasukome traukinių stotelės link.  Šį kartą važiavome ne ant žemės ir net ne po žeme, o virš visų automobilių. Ar galite tuo patikėti? Man irgi buvo sudėtinga visa tai įsivaizduoti ir juolab suprasti kokiu principu jis veikia 🙂 O vadinasi jis monotrail. Išvertus į lietuvių k. tai būtų vienbėgis traukinys. Tiek bėgių konstrukcija, tiek pats važiavimas buvo tikrai labai įdomus iki tol, kol Ąžuolui nepasidarė bloga. Šis staiga ėmė verkti ir mums pakeliui į oro uostą apsivėmė, nors iki to laiko jautėsi gerai ir mes nieko nepastebėjom. Laikas nebuvo mūsų sąjungininkas, bet teko lipti iš traukinio jau antroje stotelėje ir padėti savo mažyliui. Tikėtina, jog jis apsinuodijo maistu arba dar vakar perkaito saulėje. Deja, nėra laiko net į vaistinę užsukti ar trumpam stabtelėti, tad greit susitvarkę ir persirengę drabužius, sulipome į sekantį traukinį, važiuojantį oro uosto link. Buvo matyti, kad tai geruoju nesibaigs. Vaikas išbalęs lyg drobė sėdi savo vežimėlyje be jėgų ir verkia. Atvykus į oro uostą, čiupau vaiką ant rankų, o Giedrius likusius mūsų daiktus ir pasileidome bėgti. Man bebėgant Ąžuolas vėl ėmė vemti. Tai buvo kažkas baisaus. Negana to, mes sugebėjome pasiklysti, nepavyko surasti reikiamo terminalo. Tad mudu su Giedriumi nusprendėme trumpam išsiskirti ir pamėginti padvigubinti savo galimybes. Deja, tai buvo ne pats geriausias pasirinkimas. Aš vidury oro uosto su vaiku ant rankų, kuris yra visiškai bejėgis, verkiu ir dairausi į kurią gi čia dabar pusę eiti. Laimingo atsitiktinumo dėka, pamačiau prabėgantį vyrą. Mudviem vėl susitikus pavyko surasti autobusą, kuris veža keleivius į mums reikiamą terminalą. Atvykę į vietą, supratome, kad skrydis vėluos, tad nebereikia niekur bėgti. Deja, vaiko savijauta negerėjo. Jis dar kartą apsivėmė. Nupirkę mineralinio vandens susėdome ant grindų ir ėmėme laukti skrydžio. Po truputį vaikas nurimo ir užsnūdo. Skrydžio metu, dalį laiko jis miego, o prabudęs buvo linksmai nusiteikęs, iki kol vėl neapsivėmė.

Atvykus į viešbutį viskas atrodė kur kas šviesiau. Nebereikėjo niekur skubėti ir buvo galima ramiai slaugyti savo mažylį.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.