Anykščiai (I dalis)

Rytas prasidėjo pakankamai anksti ne dėl to, jog skubame išvykti iš namų, ne dėl to, jog turime du mažamečius vaikus, bet dėl to, jog natūraliai, be jokio vargo ar įtampos pavyksta atsikelti su šypsena veide, nes už lango pasirodžiusi saulė skelbia: VASARA !!!

Taigi, išsiridenus iš savo patogių guolių, suskubome krautis daiktus ir pusryčiauti. Prieš keletą metų toks pasiruošimas trukdavo iki pusvalandžio, o šiandien mums reikia net dviejų valandų 😀 Tikėkimės, jog visa tai laikina ir greit įsivažiuosime į ritmą. Oro balionai, kurie netoli esančioje pievoje, jau senokai nusileido, rodo, jog reikia skubėti ir kuo greičiau eiti pro duris. Susikrovę mantą, kurios kaskart vis daugiau. Nežinau iš kur tiek daug daiktų spėjome prikaupti ir ar tikrai jie visi reikalingi tokiai trumpai kelionei, bet nepabandžius, nesužinosi. Taigi, kuprinės ant pečių, vežimas į rankas ir į lauką. Gražu, saulė maloniai šildo, orų prognozės optimistiškos, nebus jokių karščių, tad keliauti bus kur kas lengviau. Kelionė truko neilgai, apie valandą laiko, bet mažieji suspėjo dar ir numigti, kas savo krepšelyje, kas auto kėdutėje panarinęs galvą (reikia sugalvoti kaip tą galvą pritvirtinti, o tai kaskart pabudus girdėti verksmą nelabai smagu). Tokiomis akimirkomis kaip ši, drąsiai galime mėgautis tyla ar spoksant pro langą ramiai sau pasvajoti. Siekdami išvengti automobilių spūsties važiuojant nuo Kavarsko pusės, pasirinkome kitą maršrutą vedantį pro Kurklius ir garsųjį šilelį, kuriame stūkso Puntuko akmuo, o medžių lajomis nusidriekęs pėsčiųjų takas. Taigi, Anykščius pasiekėme be jokio vargo. Šį kartą neteko sustoti, o tai jau šiokia tokia pradžia, žadanti gerą dieną 🙂

VARIAUS ATODANGA

Pravažiavus kelio ženklą su miesto pavadinimu, apima jausmas, lyg laikas tekėtų lėčiau nei mums iki šiol buvo įprasta. Čia niekas niekur neskuba, tad atsipalaiduojame ir mes. Pasukę Niūronių kryptimi ir įsijungę Google žemėlapius, ėmėme ieškoti Variaus atodangos. Kadaise, prieš gerą dešimtmetį, o gal ir daugiau, mes buvome ten, bet jei atmintis nemeluoja, vykome kitu keliu. Na, reikia tikėtis, jog ir šį kartą mums pavyks ją surasti. Išsukę iš pagrindinio kelio, atsidūrėme miške. Kurį laiką pavažiavus žvyrkeliu ir šiam pasibaigus, prasidėjo siauras ir duobėtas miško keliukas, vingiuojantis pro atokias kaimo sodybas, Pavarių girininkijos centrą, kurio teritorijoje auginami ąžuolai. Dar keli šimtai metrų ir mes jau vietoje. Atvykome, kaip Giedrius ir spėjo, iš kitos pusės. Išlipus iš automobilio mus pasitiko gyvybe alsuojantis miškas. Medžių šakoms siūbuojant ir paukščiams giedant savo giesmes, džiaugiasi širdis. Neseniai mudu su vyru sužinojome apie shinrin-yoku (“maudynės miške“). Tai japoniška sąmoningo įsiliejimo į miško aplinką praktika, kuomet pasineriama į gamtos vaizdus, kvapus ir garsus. Ji laikoma turinčia gydomąją naudą. Dar pradinių klasių mokytoja mus mokė pažinti gamtą ir mėgautis kiekviena akimirka praleista būtent gamtoje. Tik ji neminėjo tos įmantrios sąvokos, abejoju ar žinojo apie ją, bet intuityviai jautė, jog visa tai yra gerai. Taigi, šiokias tokias “maudynes miške“ išmėginome ir mes. Nusileidus mediniais laiptais išvydome Variaus atodangą ir nediduką upelį, apipintą legendomis.

Pasakojama, jog kažkada šiose vietose gyvenęs kipšiukas ir įsižiūrėjęs jis laumę gražuolę, o ši nesutikusi už jo tekėti. Tada kipšiukas ėmė lydyti varį, tikėdamasis spindinčiu taku ją prisivilioti, Bet įsimylėjusio kipšiuko kėslus suprato Perkūnas ir labai užsirūstino. Jis pasiuntė audros debesis, iš kurių lijo ištisus metus. Tad vario taku ėmęs tekėti upelis. Kipšiukas iš apmaudo skradžiai į žemę prasmegęs, o upelį žmonės Variumi praminę.

Varius išties yra vario spalvos, o status jo skardis – baltas dėl labai šviesaus į miltus panašaus kvarcinio smėlio. Geologai tikina, kad skaidrų jo baltumą lemia beveik 100 proc. aukštos kokybės kvarco mineralas! Šis smėlis susidarė prieš 25 mln. metų – beveik tuo pačiu metu, kai formavosi Baltijos gintaras, upių tėkmėms ardant kietas krantų kvarco uolienas.


JUODBALOS KARJERAS

Susėdę į automobilį, pasukome atgal. Grįžome į pagrindinį kelią, sekdami Google žemėlapius. Neilgai tuo asfaltuotu keliu te pavažiavome. Nuorodos aiškiai rodė, jog reiks važiuoti ne tik žvyrkeliu, bet ir tais pačiais siaurais miško takeliais. Teko šiek tiek paklaidžioti, nes pats Googl’as buvo pasimetęs ir nebežinojo kur vis tik mes esame. Kažkur vidury Šimonių girios dingo ne tik internetas, bet ir žemėlapiai. Pasirodo, Tele 2 ne visur veikia puikiai. Matyt, šiose vietose mažojo savo namelio dar nebuvo nuleidę 😀

Giedrius prisiminė, jog kadaise Juodbalos karjere, esančiame tvenkinyje maudydavosi kartu su šeima. Taigi, grįžome į pagrindinį kelią ir gana greit pasiekėme savo tikslą. Gerokai aprūdijęs kelio ženklas rodo, jog atvykome ten, kur ir norėjome. Anais laikais, čia buvo kasamas smėlis.

Plaukiojanti barža iš vandens telkinio dugno, siurbdavo smėlį kartu su vandeniu, kurio mišinys vėliau buvo transportuojamas į krantą ir gabenamas Beržuonos upe iki pat Šventosios. Šiandien apie kadaise čia vykdytą veiklą primena tik apleistas pastatas, tapęs puikia užuovėja paukščiams ir besimėtantys surūdiję vamzdžiai.

Aplink ne vienas pilkšvo smėlio pylimas, vietomis apaugęs žemaūgiais medžiais ir krūmais yra tinkamas ekstremalaus sporto mėgėjams, jaunavedžių fotosesijoms daryti ir šiaip mažiesiems padūkti. Ši vieta itin mėgstama moto kroso gerbėjų ir apylinkėse gyvenančių vietos žmonių. Jie čia atvyksta nusimaudyti karštomis vasaros dienomis. Tai padaryti nusprendėme ir mes. Vanduo buvo šiltas, tad grūdintis nereikėjo. Tokių kaip mes buvo vos vienas kitas. Smagu, kai niekas netrukdo, negroja garsi muzika ir dar gali išgirsti svirplius bei mėgautis saulėje tviskančiu vandeniu. Įpusėjus dienai ir saulei vis stipriau kaitinant ilgai neužsibuvome, kad ir kaip norėjosi čia dar pabūti. Įveikę didžiulę įkalnę, susėdome į automobilį, spėjusį kaip reikiant įkaisti. Viduje buvo tvanku ir karšta. Džiugu, jog visa tai tęsėsi neilgai, visu galingumu įjungtas kondicionierius greit viską sutvarkė.

INKŪNAI

Sekantis mūsų šios dienos objektas – Inkūnai. Nedidukas kaimas, esantis Šimonių girioje, plytinčioje Anykščių  ir Kupiškio  rajonų sandūroje. Tai Lietuvos sengirių reliktas, turtingas augmenija ir gyvūnija. Čia ošia didžiulis pušynas, bet gausu ir beržynų,  pelkėtų vietų. Pietiniu girios pakraščiu teka Šventoji, raitydamasi lyg ungurys, iš vakarų supa Pelyša su intaku Svėdupiu, o per pačią girią teka Aluotis. Inkūnai garsėja savo gražia medine Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia (1942 m.) ir čionykščiu kryžių kalneliu.

Jame – devyni kryžiai ir koplytstulpiai išnykusiems kaimas atminti. Legai, Lašiniai, Lesienininkai, Dauneikiai, Mičionys, Klėgiai, Beržoniškis, Medinos, Mikieriai, Šilagaliai, Juodbala – tai Inkūnų aplinkiniai kaimai. Kryžių kalnelis dar nėra pabaigtas. Žadama, jog tokių medinių kryžių ir koplytstulpių bus 16. Pasivaikščioję po čiobreliais kvepiančią pievą, vis dar pilną lubinių žiedų, pasukome miško keliuku link beždžionių tilto. Šį kartą, kuria kryptimi važiuoti, nė nenutuokėme, nes ir vėl dingo mūsų žemėlapiai, tad teko pasikliauti nuojauta. Už kelių minučių kelio, besidriekiančio pro senas, bet gražiai atstatytas pirkias, kuriose šiandien vasaroja miestiečiai, atsidūrėme prie kabančio pėsčiųjų tilto.

Jis yra unikalus, nes yra ilgiausias tokio tipo tiltas Lietuvoje. Čia renkasi ne tik mėgstantys gamtą žmonės ar baidarių mėgėjai, bet ir jaunavedžiai, kurie atvyksta prie tilto, prisiekti savo amžina meile vienas kitam.

Taip gražiai ir baigėsi mūsų pirmoji pažintis su Anykščių apylinkėmis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.