Anykščiai (II dalis)

Jau kuris laikas vis galvoju apie senuosius Anykščių krašto dvarus, kurie, deja, bet baigia sunykti. Dėl šios priežasties būtina paskubėti ir apžiūrėti juos iš arčiau. Juk ką gali žinoti, galbūt šiandien darytos nuotraukos kažkada taps istorija.

Taigi, šį gražų sekmadienio rytą, susiruošėme pasivažinėti po Viešintų apylinkes. Miestelis įsikūręs šalia tokio paties pavadinimo ežero. Visai netoli, kažkur laukuose teka ir Viešinta. Ežerėvardis bei upėvardis kildinami iš šaknies vieš-, kuri galėjusi reikšti „tekėti, bėgti“. Viešintų apylinkėse įsikūrę net 48 kaimai. Vieni jų didesni, kiti mažesni, treti jau baigia sunykti, bet kiekvienas jų turi savo istoriją.

Kaip ir priklauso, tėvams turintiems mažamečių vaikų, atsikėlėme labai anksti. Nors miego dar baisiai norėjosi, deja, bet reikia lipti iš lovos, juk vaikai šaukia! 🙂 Sinoptikai, ir ne tik, prognozavo saulėtą, be lietaus, dieną, bet pamėginkit jūs paaiškinti visa tai trimečiui, kuris įsigeidė autis guminiais batais. Ilgai nesiginčiju, jei tik jam nuo to bus geriau ir veidą puoš šypsena, lai eina su tai batais! Deja, šypsenos nėra, mat ne tą megztinį įdėjau. Šis jam nepatinka! Na, šioje vietoje likau nepalaužiama. Ne todėl, kad vaikausi madų ar buvo gaila kito megztuko, paprasčiausiai jokio kito nebuvo. Tad su ašaromis akyse ir nedideliu pykčio priepoliu, pagaliau visi susėdome į mašiną. Džiugu, jog mažoji nerauda. Ši ramiai sau snūduriuoja kėdutėje ir nė nesiruošia keltis. Po keleto akimirkų, vyresnėlis taip pat nurimsta.

Iki Viešintų maždaug 20 kilometrų. Kelias vingiavo pro javais nusidriekusius laukus bei pievas, pilnas žiedų. Pasiekus miestelį, mus pasitiko tvarkingos ir  itin išpuoselėtos vietinių gyventojų sodybos. Gatvės vis dar buvo tuščios, bet nėra ko stebėtis, juk ankstyvas sekmadienio rytas. Turgaus aikštėje esantys prekeiviai taip pat nuobodžiavo, laukdami klientų ar bent jau smalsuolių, su kuriais būtų galima paplepėti. Užsukę į vietinę krautuvę, sutikome keletą linksmai nusiteikusių senukų, susiruošusių į mišias. Nusipirkę ledų pajudėjome Pelyšų I ir Antalinos dvarų link.

PELYŠŲ I DVARAS

Pirmasis sustojimas buvo Pelyšų I dvaras, o tiksliau tai, kas iš jo liko. Kadaise šis dvaras buvo tikrai įspūdingas. Tai liudija dviaukštis rizalitas, puoštas augalų motyvais. Aplinka aptvarkyta. Nušienautos pievos, tad vaikščioti nesudėtinga. Čia pat, šalia apleisto pastato, stovi šiltnamis, gyvenamasis namas, kažkur loja šuo ir girdisi žmonių balsai. Gandrai savo lizde ima kleketuoti, kol galų gale nuskrenda. Matyt, išalko, o galbūt mes sutrikdėme jų poilsio metą. Deja, bet žmonės taip ir neišėjo nė pasisveikinti, o būtų buvę smagu, sužinoti ką nors daugiau apie šitą dvarą, jo gyventojus ir restauravimo darbus, jei tokie yra numatyti.

Lietuva_Anykščiai_Pelyšų I dvaras

Pelyšų I dvaro rūmai pastatyti 1823 m. Dvare veikė pieninė, kurios pastatas tebėra išlikęs. XX a. pradžioje Pelyšos dvaro savininkais buvo Sankauskų šeima. 1932 m. Bronislovas Sankauskas dvaro dalį (centrinių rūmų pastato dalį) bei 38,04 ha žemės pardavė Aleksandrui Klimavičiui.

Trumpai žvilgterėjome pro langus ir apsisukę grįžome atgal. Netoliese stovintys mūriniai pastatai, kurie baigia nugriūti, yra minėtoji pieninė ir dvarui priklausęs tvartas. Kol vaikai sau ramiai miega automobilyje, mudu su vyru išlipame apsidairyti. Kelią tenka skintis per aukštą žolę, kurioje gausu vabzdžių ir drugelių. Jau seniai girdėjau tiek visko vienoje vietoje. Paskutinį kartą galbūt vaikystėje, kuomet tokiomis vasaromis, kaip ši, braidydavau po pievas, o panorėjusi griūdavau ant žolės ir stebėdavau dangumi plaukiančius debesis. Ar jūs vis dar pamenate tą jausmą? 🙂 Na, o kol aš klausiausi pievoje grojančio “orkestro“, mano vyras nusprendė atidžiau viską apžiūrėti. Užlipęs į antrą aukštą, nieko įdomaus nerado, tad greit grįžo atgal. Palengva grįžome tuo pačiu pramintu taku prie mašinos, kurioje vis dar saldžiai miegojo vaikai. Čia pat, vos už dviejų kilometrų yra Antalinos dvaras.

ANTALINOS DVARAS

Utalinos (Otaljanovo) dvaras įkurtas 1746 m. Istoriniai šaltiniai byloja, kad Antalinoje dvaro rūmai buvo pastatyti 1812 metais, jo savininku tada buvo ponas Durasas ir dvarą iki 1914 m. valdė jo palikuonys. 1923 metų surašymo duomenimis, dvare iš viso buvo 12 sodybų su 108 gyventojais. 1924 metais buvo vykdoma Antalinos dvaro žemių parceliacija, tuomet savininkei Julijai Jakoveckienei, valdžiusiai beveik 133 ha, buvo palikta arti 80 ha žemės. 1925 metais šį dvarą įsigijo Mykolas Linkevičius. 1989 metais Antalinos dvaras ir žemė buvo grąžinti teisėtiems paveldėtojams – Petrulionių šeimai. Paveldėtojai nei dvaro rūmų, nei parko netvarkė, tačiau sergėjo nuo piktavalių žmonių, rūpinosi išlikusio istorinio ir kultūrinio paveldo išsaugojimu. Neseniai dvaro rūmus ir parką nusipirko privatus asmuo iš sostinės, pasiryžęs atkurti pastatą, sutvarkyti parką, padaryti buvusį Antalinos dvarą traukos objektu.

Deja, bet šiuo metu, visa teritorija yra aptverta. Naujieji dvaro šeimininkai nusprendę atgaivinti senąjį pastatą sparčiai juda į priekį, o mes labai laukiame, kada durys vėl plačiai bus atvertos.

Lietuva_Anykščių raj._Papiliai_Antalinos dvaras

Apsisukę atgal pamėginome surasti Papilių piliakalnį, dar žinomą Kaukazo vardu. Išmanieji įrenginiai rodė, jog esame visai netoli, tad pavažiavę iki 200 metų sukaktį mininčios bažnytėlės stabtelėjome. Toliau jau reikia eiti pėsčiomis šiaurės rytų kryptimi per Pelyšos upelį (yra lieptas ir brasta). Mes net nemėginome vis to daryti, nes nenorėjome palikti ilgesniam laikui vaikų vienų automobilyje. Tad apsidairę aplink, pasukome link Akmenos dvaro vėjo malūno. Pakeliui sustojome Paežeriuose.

PAEŽERIAI

Šis kaimelis garsus dėl jame esančios Švč. dievo Motinos Dangun ėmimo sentikių cerkvės. Sentikiai Viešintų apylinkėse įsikūrė apie 1715 m. Tarpukariu sentikių bendruomenę sudarė apie tūkstantis narių. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai išvežė varpus, todėl šiuo metu egzotiškai skambinama dviem plaktukais, tankiai, ritmingai taukšint į bokšte pakabintas aviacinių bombų tūtas. Įspūdingos čia būna Velykų, Kalėdų pamaldos, Švč. Dievo Motinos Dangun Žengimo atlaidai. Renkasi ir vietos, ir tolimesnių apylinkių sentikiai. Deja, bet ir čia durys buvo užrakintos. Tad sukame atgal, stebėdami pro šalį einančius vasarotojus.

AKMENOS DVARO VĖJO MALŪNAS

Neilgai trukus priešais mus išdygsta akmeninis malūnas, dydžio sulig trijų, o galbūt keturių aukštų namu. Stabtelime ilgesniam laikui. Turime šiltos arbatos ir vietinėje krautuvėje pirktų sausainių. Kol vyresnėlis dar miega, mažoji jau bunda. Išsikeliame ją į lauką ir leidžiame pasimėgauti šiltais saulės spinduliais, kurie jai nelabai patinka. Susitvarkę reikalus, sėdame ant žolės ir tyliai geriame arbatą. Šalia esančius javus palengva siūbuoja vėjas, o netoli esančiu keliu kartas nuo karto pravažiuoja automobilis, pakeldamas dulkių debesį. Neilgai trukus mūsų automobilio durys prasiveria ir iš už jų išlenda visas susivėlęs ir mieguistas Ąžuolas. Daug laiko neprireikė, kad atsigautų, tad smalsiomis akimis stebi šalia stovintį malūną ir prašo tėčio eiti su juo kartu bei apžiūrėti statinį iš vidaus.

Lietuva-Anykščių raj._Akmenos vėjo malūnas

Anot vieno dienraščio, malūną buvo numatyta restauruoti (restauravimo darbai atliekami nuo 1994 m.) kaip veikiantį muziejinį eksponatą, kuriame galima būtų susipažinti su veikiančiais vėjo malūnų įrenginiais, su senoviška miltų gamybos technologija, iš malūno kepurėje įrengtos aikštelės apžvelgti Akmenos apylinkes. Be to, malūne numatoma įrengti vėjo sukamą elektros generatorių, tiekiantį elektros energiją vietiniams poreikiams, akivaizdžiai propaguoti vėjo energetikos panaudojimo galimybes. Užsukus į vidų, matome, jog kadaise tokie darbai buvo vykdomi, bet, deja, nebaigti iki galo, o ir tie kurie buvo padaryti turi būti atnaujinti.

Akmenos kaime išlikęs dvaro gyvenamasis namas, parko ir tvenkinių fragmentai bei akmeninis Akmenos vėjo malūnas, statytas apie 1860 – 1870 m. dvarininko Hopeno ir XX a. pradžioje buvęs vienas didžiausių Lietuvoje: pagrindo skersmuo – 14 metrų, viršūnės skersmuo – 7 metrai, sienų storis – 1 metras, o 12,5 metro ilgio sparnų viršūnės siekė 30 metrų aukštį.

Deja, bet laikas mus šiek tiek spaudžia, nes dar liko nenudirbtų darbų, tad Akmenos gyvenamąjį namą su parku ir tvenkiniu, apžiūrėsime jau kitą kartą. Skaičiau, jog ten gyvena labai draugiški šeimininkai ir yra organizuojamos gražios šventės 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.