Į Takayama atvykome ne tik dėl puikaus ir autentiško senamiesčio, bet ir dėl šiomis dienomis šurmuliuojančios Pavasario šventės, kuri vyksta jau ne vieną šimtmetį. Šis festivalis yra laikomas vienas gražiausių visoje Japonijoje, tad apsišarvuokite kantrybe, nes miestas pilnas žmonių, o viešbučių kainos šokteli net keletą kartų. Norint susirasti nakvynę, tą reiktų padaryti dar prieš du – tris mėnesius.
Rytas kaip visada buvo ankstyvas, bet šį kartą nereikėjo niekur skubėti. Po truputį gurkšnojome kavą, kuri nebuvo pati skaniausia. Apskritai, kalbant apie maistą, kol kas nieko gero negaliu pasakyti. Tikėjausi, jog čia bus daug žuvies ir daržovių, o pasirodo priešingai, visur pilna mėsos, vištienos, kiaulienos ir jautienos. Dominuoja ryžiai, makaronai ir raugintos daržovės.
Šios dienos tikslas – Jigokudani Beždžionių parkas, kuriame gausu japoninių makakų, kasdien ateinančių į šį parką padrybsoti karštosiose versmėse. Natūrali beždžionių buveinė yra įsikūrusi Jigokudani slėnyje esančiuose miškuose, netoli Shibu ir Yudanaka miestelių.
Rytas prasidėjo pakankamai anksti, nes diena buvo suplanuota nuo iki, tad nebuvo laiko kada vartytis lovose ir tinginiauti. Iš vakaro užsakyti pusryčiai (kaina 2160 YEN) pranoko lūkesčius. Viešbutyje šeimininkavo netradicinė šeimyna. Nediduko ūgio japonė moteris, puikiai kalbanti angliškai, su savo augalotu vyru iš PAR bei trimis skirtingo amžiaus vaikais.
Bent kartą per kelionę pasitaiko itin prastų nakvynės vietų, kaip kad buvo Kamakuroje. Didžiulė kaina ir lankytojų geri atsiliepimai žadėjo jaukų būstą, deja, atvykus realybė nė iš tolo nepriminė aprašymo, esančio booking.com svetainėje. Gavome kambarį sulig mūsų vonia didumo. Čia tilpo vos viena dvigulė sofa. O pasidėjus didžiąsias kuprines, vietos visai nebeliko.
Norint pamatyti Fuji kalną, dangus turi būti giedras, o kad taip nutiktų reikia ankstyvo ryto. Taigi, nieko nelaukę lendame iš po itin didelių ir šiltų antklodžių į pakankamai vėsų kambarį. Pro langą atsiverianti puiki panorama nuteikia optimistiškai. Didžiosios kuprinės dar vakar vakare buvo sukrautos, todėl stovi sau ramiai prie durų ir laukia, kada bus vėl tampomos iš vienos vietos į kitą.
Po keleto dienų praleistų Tokijo mieste, pagaliau pradedame savo kelionę per Japoniją. Pirmoji stotelė, matyt, viena populiariausių turistų ir ne tik jų tarpe, tai – Fudzijama (toliau – Fuji). Senieji Japonijos gyventojai tikėjo, jog tai yra šventas kalnas, saugantis nemirtingumo paslapties šaltinį.
„Nors šiandien yra šeštadienio ankstyvas rytas, žmonių Hombu Dojo dar daugiau, nei vakar. Salėje vis dar tas pats karštis ir tvankumas, bet jau kur kas lengviau judėti ir kvėpuoti. Matyt, aklimatizacija ir miegas turėjo įtakos geresnei savijautai. Treniruotės Japonijoje šiek tiek skiriasi. Čia niekas nekalba ir nieko neaiškina.
Keliauti į „Tekančios saulės šalį“, tokią brangią ir tokią paslaptingą nusprendėme vykti dėl keleto priežasčių. Viena iš jų buvo tai, jog Giedrius kartu su savo kolegomis iš Aikido klubas „Aidas“ keletą dienų atliks praktiką pagrindinėje Aikido Aikikai būstinėje, įsikūrusioje Tokijo mieste.
Sudėtinga aprašyti tą jausmą, kai jau nebesiorientuoji aplinkoje, purto šaltis, o akys lyg žvyro pripiltos. Tie, kurie keliavo ilgus atstumus ir susidūrė su laiko zonų skirtumu, supras, o tie, kuriems to dar neteko patirti, galiu pasakyti tik tiek, jog diena, trunkanti daugiau nei 24 valandas ima varyti iš proto.
